Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
1430 metų spalio 27 dieną savo tėvonijoje – Trakų pilyje akis užmerkė didžiausios teritoriniu atžvilgiu viduramžių imperijos – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovas kunigaikštis Vytautas Didysis. Jo vardu pavadintos mokyklos, universitates, gimnazijos, miestų gatvės. Jurbarkiečiai gėrisi nuostabiu skulptoriaus Vinco Grybo paminklu. Labai vaizdingai paskutines jo gyvenimo akimirkas aprašė rašytojas Romas Masteika.
Viduramžių istoriją nagrinėjantys mokslininkai yra parašę nemažai publikacijų apie lietuvių kovas su Ordinu. Įdomios naujausiais šaltiniais paremtos istorikų Ingos ir Tomo Baranauskų įžvalgos. Atrodytų, kad lietuvių tauta nemažai žino apie didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnų. Bet ar tikrai apie didingiausią tautos valdovą žinome viską?
Nereikia pamiršti, kad mūsų lietuviškos raštijos užuomazgos siekia XVI a., o apie narsius valdovus, jų nuveiktus darbus sužinome tik iš kitų šalių metraštininkų, kronikininkų, keliautojų aprašymų. Žinome, kad Vytautas gimė apie 1350 metus senuosiuose Trakuose. Nuo mažens mėgo jodinėti žirgais, pratinosi prie karybos meno, gana artimai bendravo su pusbroliu Jogaila, dėdės Algirdo sūnumi. Tačiau vėliau jų giminystės ryšiai tapo didžiule tarpusavio nesantaika dėl įpėdinystės teisių. Kęstutis su žmona Birute Jogailos brolio Skirgailos netikėtai buvo slapta įvilioti į Krėvos pilį ir nužudyti. Beje, vis drąsiau keliamos hipotezės, kad Birutė buvo vaidilutė, galėjo mirti savo mirtimi, nes yra palaidota Palangoje.
Daug žinių apie kunigaikštį Vytautą Didįjį pateikia profesorius, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas. Kunigaikščio nuopelnai neabejotini: jis sukuria reguliarią šauktinę profesionalią kariuomenę, kavaleriją, pėstininkus, panaudoja patrankas, padeda pamatus parlamentarizmo tradicijoms, suteikia privilegijas bajorams. 1387 metais Vytauto Didžiojo iniciatyva prasideda Lietuvos krikštas, parapijinių mokyklų, bažnyčių statybos. Be abejonės, reikšmingiausias Vytauto Didžiojo nuopelnas yra 1410 metų liepos 15 dieną pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje. Po jos Ordinui užkertamas kelias veržtis į slavų žemes.
Tačiau kryžiuočių vardas ir statusas iš politinio žemėlapio visiškai neišnyko. Po varginančio žygio į Lenkijos žemes, Vytautas Didysis matyt nusprendė, kad nepakaks fizinių galių sunaikinti pagrindinę Livonijos ordino rezidencinę pilį Marienburge (dabar Malborkas Lenkijoje). Tuo sėkmingai naudojosi Romos popiežių remiami Ordino magistrai. Lenkijoje sukurta kryžiuočių valstybė prisijungė Pamario žemes.
Pagal 1422 metų Melno sutartį tarp Ordino ir Vytauto Didžiojo Žemaitija perleidžiama vokiečių feodalams. Žemaičiai to negalėjo atleisti. Paskutinių Europos pagonių krikštas vyko kalaviju, ugnimi, krauju bauginant kilmingus žemaičių bajorus. Ne vienam žemaičiui nekrikštui Kražiuose nuo pečių buvo nuridentos galvos.
Eugenijus Saviščevas monografijoje apie Žemaitijos savivaldą mini Ordino magistrų plėšiamas ir deginamas medinės krikščionių bažnytėles. Tarp jų – ir 1416 metais suniokota Skirsnemunės medinė koplytėlė.
Kunigaikštis Vytautas Didysis tik per plauką netapo Vengrijos – Čekijos kunigaikštysčių imperatoriumi. Romos vyskupai pabūgo, kad tapęs valdovu savo galia ir autoritetu Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų pranokti patį Vengrijos imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį. Deja, 1429 metų Lucko suvažiavimo nutarimai nebuvo įvykdyti ir iš Romos per Krokuvą gabenta karūna Vilniaus nepasiekė.
Artėjant Vytauto Didžiojo 600-osioms mirties metinėms, kyla abejonių, ar mūsų kartos istorikai suspės parašyti Vytauto Didžiojo asmenybės charakteristiką, suras jo palaikus su insignijomis, kurių dingimas vis labiau panašėja į detektyvinio filmo siužetą. Reikėtų atvirai atsakyti ir į klausimą, kodėl Vytauto Didžiojo tėvui Kęstučiui paminklas stovi tik Prienuose, kai net kryžiuočių riteriai už narsą ir diplomatinius sugebėjimus laikė garbe paspausti jo šarvuotą pirštinę. Mūsų kartos mokslininkai, menininkai, kinematografai savo duoklės Lietuvos valstybės kūrėjui dar neatidavė.