Artūras Rubinšteinas: „Gyvenimas yra kelionė, o meilė yra tai, kas daro tą kelionę vertinga“.
Pačiame šiauriausiame Sūduvos kampelyje, prie Nemuno prisiglaudęs nedidelis Ilguvos bažnytkaimis. Mažai kas į jį užsuka, nes toli nuo pagrindinio Kauno plento, kuriuo su vėju švilpia visad skubančių keliautojų automobiliai. O be reikalo: iš čia atsiveria kvapą užimantis vaizdas į tolimoje išsidriekusį Nemuno vingį, o žiūrint į trečią šimtmetį skaičiuojantį medinį dvaro pastatą ausyse savaime suskamba nuostabios muzikos garsai.
„Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų “spinduliavę” tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama“,- tokie atsiminimai apie viešnagę Ilguvoje liko garsiausiam visų laikų ir tautų pianistu vadinamam Artūrui Rubenšteinui.
Elegantiškąjį virtuozą, spontanišką ir lyrišką muziką, koncertavusį garsiausiose pasaulio salėse, į Ilguvą atsivežė šio dvaro savininkų Onos Grincevičiūtės ir Emilio Mlynarskio dukra Nelė, 1932 metais ištekėjusi už 22 metais vyresnės klasikinės muzikos pasaulio žvaigždės. Amerikoje, į kurią juodu emigravo 1939 metais, ji buvo vadinama balių karaliene, tačiau išgarsino ją ne polėkis šėlti ir įgimta elegancija, o kulinarinė knyga “Nela’s Cookbook”. Galėtume sakyti, kad garsenybių pora gyveno ilgai ir laimingai, tačiau sulaukęs 89 metų, pianino virtuozas sugalvojo palikti žmoną dėl 58 metais jaunesnės savo sekretorės.
Bet tai dar ne viskas apie meilę, kuri Ilguvoje alsuoja kiekviename dvarą nuo vėjų saugančio medžio šakų šnarėjime. Už visas žmogiškas aistras šiame dvare buvo stipresnė šimtmečius gyva meilė muzikai.
Šiek tiek istorijos padėtų suprasti, iš kur ji kilo. Iki pat Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ir Lenkijos valstybės padalijimo kairioji Nemuno pusė priklausė Žemaitijos kunigaikštystei, todėl šiame krante esančios žemės neretai turėjo sąryšį su kitoje upės pusėje įsikūrusiais dvarais ar savininkais. 1640 m. Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis čia pastatė pirmuosius barokinius rūmus. Tai ypatinga, greičiausiai neatsitiktinai pasirinkta vieta su išskirtiniu vaizdu – manoma, kad vasarodamas iš savo rūmų terasos klebonas galėjo matyti kitame Nemuno krante esančią savo parapiją. Taigi nuo XVII a. vidurio galima skaičiuoti barokinės Ilguvos dvaro sodybos kūrimosi pradžią.
Tačiau dvarą paveldėjęs Jonas Grincevičius nusprendė perstatyti rūmus pagal naujausią Vakarų Europos madą. LDK, Lenkijos valstybės karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šambelionas, artimos aplinkos dvariškis matė, kas vyksta visoje Europoje. J. Grincevičių žavėjo išgrynintas, ramių proporcijų klasicizmas, todėl 1790 metais pastatęs Ilguvoje bene pirmus Lietuvoje klasicistinio stiliaus dvaro rūmus, prie Nykos ir Nemuno kūrė kaimišką idilę, į kurią visada svajojo pabėgti iš triukšmingos savo Varšuvos.
Naujas dvaro gyvenimo etapas prasidėjo tuomet, kai jį paveldėjo J. Grincevičius proanūkė Ona ir jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870-1935). Kompozitorius šeima Ilguvoje pastoviau gyveno tik 1905 – 1914 m, tačiau E. Mlynarskis globojo savo žmonos sesers Vandos aklą dukrą Beatričę Grincevičiūtę.
1921-1928 m. Varšuvoje pas Mlynarskius Beatričė mokėsi dainavimo, ir į Lietuvą grįžo baigusi Varšuvos aklųjų ir nebyliųjų institutą. Jos muzikinė karjera tėvynėje prasidėjo 1933 metais, kai pradėjo dainuoti per radiją. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios į dvarą atvykdavo ir Mlynarskių dukros Anelijos (Nelės) vyras, pianistas Artūras Rubinšteinas.
Ona Mlynarskienė grįžo į Ilguvą gyventi 1935 metais, tačiau okupacinė valdžia 1940 metais jos turtą nacionalizavo. Dvarą ištiko toks pat likimas, koks ir bene visas gražiausias Lietuvos vietas – jame buvo įkurdinti senelių-invalidų namai. Ilguvos socialinės globos namai veikia ir dabar.
Tuščias stovi tik per 230 metų savo klasicistinio rūbo nepraradęs dvarininkų gyvenamasis pastatas. Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įregistruotą Lietuvos istorijai reikšmingą kultūros paveldo pastatą valstybės Turto fondas 2020 metais aukcione pardavė už 30,6 tūkst. eurų.
Bet ir dabar Ilguvoje tebeskamba muzika – šiemet jau tryliktą kartą rengiamas muzikos festivalis „Beatričės vasaros“ į pačias gražiausias užnemunės vietas iš toli sukviečia kultūrai neabejingą auditoriją. Sekmadienį ji rinkosi vakaroti Ilguvoje: išskalbti liūties, nubučiuota staiga pasirodžiusios saulės, po vaivorykšte susėdę muzikos mėgėjai ragavo „Kuchmistrų“ parengtas dvariškas vaišes ir stebėjosi netikėtai atradę Ilguvą – gražiausią perlą Sūduvos krašto karūnoje.