Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Tarpukariu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorija buvo tapusi prestižiniu mokslu. Šiuo metu jau praktiškai nebeliko į Lietuvos istoriją orientuotų leidinių, retenybe tapo ir šviečiamosios laidos. Nežinia kieno sprendimu likviduoti paveldosaugos skyriai, kraštotyros draugijos, o kraštotyrininkų darbai su nuotraukomis, senų gyventojų atsiminimais arba išmesti makulatūron, arba dūli lentynose.
Jurbarko kraštas unikalus, jame daugybė piliakalnių ir kitų istorijos tyrinėjimui svarbių vietų. Tačiau ar apie visas jas yra girdėję mūsų krašte gyvenantys ir čia atvykstantys žmonės? Prasmingai ir turiningai dirba bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos, muziejai. Į Seredžių, Smalininkus atvyksta padiskutuoti lektoriai, bendruomenės stengiasi, kad Seredžius atgautų pirmosios Lietuvos sostinės titulą, o Smalininkai taptų Mažosios Lietuvos kultūros židiniu.
Tačiau savivaldybės indėlio į šią veiklą nematyti. Niekas nesitaria su gyventojais, ir politikai nekviečia istorikų diskutuoti, kokių naujų idėjų būtų galima pasiūlyti, nesvarsto, ar tikrai mums pakanka proginių, jubiliejams paminėti išleistų knygų apie Jurbarką.
Niekam neįdomu, kodėl Vadžgirys, Juodaičiai, Girdžiai entuziastų pastangomis išleido savo krašto istorijai skirtas knygeles, o Šimkaičiai, Eržvilkas, Raudonė nenori ar negali atnaujinti pasenusios istorinės medžiagos. Negi nebeįdomu, kokia pilis stovėjo ant Eržvilko piliakalnio ir kuo svarbi Lietuvai Skronaitės pilis?
Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis Skirsnemunėje vykusioje konferencijoje, skirtoje Magdeburgo privilegijų suteikimo 230-ioms metinėms, mušėsi į krūtinę ir sukirto rankomis su buvusiu rajono meru Ričardu Juška, kad be jokių atsikalbinėjimų bus rašoma knyga, galbūt monografija apie kovų su Ordinu pagrindinį placdarmą. Nes pro čia jojo kunigaikštis Gediminas, o kunigaikštis Vytenis su lankininkais išguldė kryžiuočius.
Bet jau praėjo nemažai laiko, o tyla kaip po gedulingų pietų. Monografijos turinio sudarymas, redkolegijos paskyrimas, mokslininkų, ekspertų kvietimas į ekspedicijas, finansų paieška reikalauja milžiniškos energijos ir pasiaukojimo. Geriausiai šiuo klausimu pakonsultuotų visuomenininkas, monografijos apie Viešvilę rengėjas ir redaktorius Algirdas Sinkevičius.
Kas turėtų užsiimti Jurbarko rajono kultūros, istorinės atminties išsaugojimu? Kas turėtų inicijuoti tam skirto leidinio atsiradimą? Veliuonoje susikūręs istorikų klubas, o kodėl negalėtų būti sekcijų, draugijų Jurbarke, Klausučiuose, Armeniškiuose, kur dar gyvena daugybė savo kraštą mylinių žmonių?
Šypsnį kelia „brolių Grimų pasakos“ apie kažkokį laisvės kelią per Jurbarko kraštą, nes apie jį nieko nėra girdėjęs net toks kompetentingas profesionalas kaip Valdas Rakutis. Kyla įtarimų, kad Jurbarko verslo ir turizmo centro darbuotojai tik „braižo šakėmis ant vandens“. Kas jiems trukdo viešinti savo veiklą, rengti video reportažus, kviesti geranoriškam komunikavimui humanitarus?
Kieno kaltė, kad Skirsnemunėje, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai žmonių, nėra net stendo su užrašu, jog čia yra buvusi Skirsnemunės pilis, dvaras, buvo pasirašyta buvo Salyno sutartis, Šilinėje stovėjo I Pasaulinio karo lauko ligoninė, buvo Panemunės dvaras su savo palivarkais. Negi niekam neįdomu, kur stovėjo Medrabos pilis, kuo išskirtinis Rūsteikonių Bajorkalnis? Kas žinoma apie švedkapius, prancūzkapius, Šilinės ąžuolyne sulaidotus belaisvius iš Leningrado blokados?
Tenka konstatuoti, kas Jurbarko krašto istorijos tyrinėjimai nevyksta, ir už tai turėtų prisiimti atsakomybę savivaldybės vadovai ir pavaldo specialistai. Vyriausybė niekada neturės pinigų archeologijos, etnografijos stovykloms, ekspedicijoms, monografijų, žinynų leidybai, bet tai neturtėtų būti entuziastų ir pačių autorių galvos skausmas. Savo kraštas turi rūpėti ne tik čia gyvenantiems istorikams, bet ir valdžiai, kuri tiesiogiai atsakinga už istorinės atminties išsaugojimą.