Skirsnemunėje gyvenantis humanitaras, istorikas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys Ruslanas Baranauskas yra bene vienintelis rajone mokslo darbuotojas, atkakliai bandantis po kruopelytę dėlioti ir kiek įmanoma socialiniuose tinkluose skleisti istorinius faktus apie didžiausias mūsų krašto vertybes – unikalią istoriją ir išsaugotą kultūrą, kurios vis labiau domina vietinius ir užsienio turistus, bet yra visiškai apleistos ir pamirštos vietinių politikų ir valdininkų. Ruslano BARANAUSKO įžvalgos gali pasirodyti griežtos, tačiau tik taip išsakyta tiesa atkreipiamas dėmesys į ne vieną dešimtmetį ignoruojamą problemą ir atsako į klausimą, kodėl vis dėlto mūsų krašte turizmas neįgauna pagreičio.
-Didžiausias Jūsų , kaip istoriko, širdies skausmas, be abejonės, yra Skirsnemunė. Kodėl sakote, kad šis istoriškai Lietuvai svarbus kraštas yra labiausiai apleistas ir pamirštas?
-Tik 7 km nuo miesto, prie Rojaus kelio, kuriuo valdžia nepaliauja girtis, o per 30 metų net koplytstulpio šiai vietai pažymėti nepastatyta. Kauno link važiuojantys žmonės autobuso laukia po atviru dangumi, nėra jokios pastogės, nėra net biotualeto. Centre stovintys stendai primena sovietmetį, šalia jų jau trys metai neveikia mėsos turgus – nežinau, kam jis ten pastatytas, gal vasarą girtuokliams pasėdėti. Valdžia nieko nedaro, nors tokie dalykai, kaip pastogė ar biotualetas, milijono nekainuoja.
Pernai, kai Skirsnemunėje vyko konferencija, skirta Magdeburgo teisių suteikimo jubiliejui paminėti, istorikas, kraštietis Alvydas Nikžentaitis pripažino, kad Skirsnemunei atėjo laikas išleisti rimtą monografiją, nes ta, kuri buvo išleista 2013 metais, turi chronologinių netikslumų, paseno ir Vytauto Urbonavičiaus pateikta informacija, kurią reikėtų praplėsti. Toną turėtų užduoti Lietuvos istorijos instituto direktorius, bet tai turėtų būti įdomu ir savivaldybei, Jurbarko merui. Šią vasarą į Skirsnemunę buvo atvykę istorikai Inga ir Tomas Baranauskai, paskaitė paskaitą apie Skirsnemunės piliakalnį, ant kurio stovėjo pilis, pasirodo, jos įgula buvo pavaldi Ragainei. Bet mokslininkai išvyko, ir vėl tyla.
Šilinė iki 1946 metų buvo svarbus sielininkystes centras. Aikštelėje kuris laikas nėra tualetų, todėl žmonės gamtinius reikalus eina atlikti prie paminklo holokaustui – bijau, kad nesužinotų žydų bendruomenės vadovai.. Nėra jokio ženklo, kad Regioninio parko lankytojų centre buvo Pirmojo pasaulinio karo lauko ligoninė. Kinivarpų išgriaužtus suolus irgi nebūtų brangu pakeisti.
Nei viena kita vietovė nėra tokia pamiršta kaip Skirsnemunė. Raudonėje mokykla uždaryta, bet pilyje puikiausiai tvarkosi seniūnas Česlovas Meškauskas. Gedimino ąžuolas parke nuvirtęs, bet tebėra saugomas, nes Raudonėje dirbantys žmonės supranta, kad ir gulintis jis traukia turistus. Tvarkoma Veliuona, nuostabus miestelis yra Seredžius, gaila, kad mūsų rajono vadovai taip ir nesugebėjo Belvederio rūmams pritraukti investuotojų. Bet Skirsnemunė miršta. Nesakau, kad seniūnas dirba blogai. Į problemas jis visada reaguoja, bet Jurbarko rajono valdžia mus pamiršo.
–Neseniai savivaldybės taryba po ilgų debatų, tarsi nenoromis, Varlaukio geležinkelio stočiai suteikė muziejaus statusą – ji tapo Jurbarko krašto muziejaus skyriumi. Pastatas jau daug metų tuščias, savivaldybė jo likimą buvo patikėjusi bendruomenei. Kiek vietiniai žmonės galėjo, tiek darė, nors neturėjo nei lėšų, nei etatų, nei metodinės pagalbos. Ar istorinė atmintis neturėtų būti vienas didžiausių valdžios rūpesčių?
– Varlaukio geležinkelio stoties muziejaus steigimas patvirtina mūsų valdžios, konkrečiai mero, nekompetenciją. Pernai rugpjūtį Varlaukio geležinkelio stotyje lankėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, patvirtinusi, kad ši autentiška vieta yra tinkamiausia laisvės kovų, Vilko vaikų, holokausto, tremties laikotarpiui įamžinti, su ja susijęs daugelio šio krašto žmonių likimai. čia galėtų vykti istorinės konferencijos, rinktųsi mokslininkai, ir tai būtų didelė nauda savivaldybe.
Paradoksas, bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, mano duomenimis, net buvo pasiryžęs finansuoti šio muziejaus įrengimą, savivaldybei tereikėjo parodyti iniciatyvą. Bet per metus nieko nebuvo padaryta. Supratau, kad jei nekils vieša diskusija, tas muziejus gali tyliai dingti iš valdžios planų.
Jurbarke blogai ne tik su šio muziejaus steigimu. Krašto istorijos muziejui ilgiausiai vadovavo Lilija Jakelaitienė, bet per tą laiką tebuvo išleistas tik kažkoks menkavertis albumėlis – nei vieno rimto istorinio veikalo apie mūsų kraštą taip ir neatsirado. Jokių konferencijų, plenerų, viešos veiklos nebuvo, arba ji vyko kažkur užkulisiuose. Vasarą atvyksta užsienio turistai, bet mūsų muziejus savaitgaliais uždarytas. Nieko stipraus šiame muziejuje ir nėra, man panašu, kad jis skirtas tik vaikams, ateinantiems pažaisti interaktyvių žaidimų.
Netrukus minėsime Pirmojo pasaulinio karo, per kurį Jurbarkas buvo stipriai nukentėjęs, jubiliejų, tai norėtųsi, kad tame muziejuje bent kažkokia veikla vyktų. Jau kuris laikas laikina direktore dirba muziejininkė Aida Drejerienė, bet konkursas neskelbiamas, girdžiu spėliojant, kam ši vieta laikoma. Pats siūliausi rašyti publikacijas, kalbinti praeities liudininkus, nes kai pirminiai šaltiniai numirs, ir šių laikų istoriją turėsime perrašinėti iš knygų. Atsakymo iš muziejaus negavau.
Kurį laiką už kultūrą savivaldybėje buvo atsakingas Kazimieras Šimkus, dirbęs vicemeru. Dar prieš pandemiją Justino Stonio Senovinės technikos muziejuje vyko Muziejų nakties renginys. Niekas iš rajono valdžios neatvyko. Šviesios atminties Justinas Stonys buvo tikras patriotas, turėjo daugybę idėjų ir planų, visiems apie juos pasakodavo. Mačiau, kiek daug įvairiausių užkulisinių dalykų vyksta savivaldybėje, todėl nesistebėjau, kai išgirdau, kad ir Justino Stonio muziejaus likimas pakibo ant plauko, nes kažkam, esančiam valdžioje, pasirodė, kad muziejui mokslininkas užėmė per daug valstybės žemės. Tokių dalykų negalima atleisti.
-Prieš porą savaičių Seredžiuje vykusioje konferencijoje Seimo narys, buvęs Kauno tvirtovės parko direktorius Valdas Rakutis pastebėjo, kad sėkminga turistų trauka priklauso nuo keturių kertinių dalykų: entuziastų, kuriems rūpi ir kurie yra pasiruošę kūrybiškai dirbti, valdžios, kuri juos turėtų visokeriopai remti ir sudaryti sąlygas tas idėjas įgyvendinti, bendruomenių, kurios palaikytų entuziastus, ir verslo, kuris visame šiame reikale įžvelgtų naudą. Ar Jurbarke matote bent vieną punktą, prie kurio galėtume padėti pliusą?
-Apie kokį turizmą mes kalbame, jei Jurbarko turizmo ir verslo centre dirbančios specialistės nežino, kur Jurgio Baltrušaičio tėviškė – skambina į biblioteką paklausti. Matau nenorą nieko daryti ir baisią nekompetenciją, kurios labai daug ne tik Jurbarke. Ji persiduoda mums iš Vilniaus – juk nei viena kita šalis neturi teisingumo ministrės su bakalauro išsilavinimu.
Nors Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Rūta Vančienė nuolatos kalba, kad reikia tartis su bendruomenėmis, tačiau kultūros tema, o ir kitomis temomis, rajone nėra jokių viešų diskusijų. Visi dirba tiek abejingai ir aplaidžiai, kad net Jurbarko autobusų stotis buvo pradėta statyti „pamirštant“, jog šioje vietovėje reikalingi archeologiniai tyrimai.
Norėčiau, kad pilietinė visuomenė jungtųsi diskutuoti ir atsirastų supratimas, kad mūsų kraštas turi gilias istorines tradicijas. Žmonės nuleidžia rankas, nes jokios iniciatyvos čia nevertinamos. Algirdas Sinkevičius išleido Viešvilės monografiją – ar jam bent padėkojo? Prieš pandemiją Lietuvių kalbos ir tautosakos institutas buvo pareiškęs norą mūsų krašte vykdyti ekspedicijas, kadangi Jurbarkas kalbiškai priklauso Žemaitijai, bet mokslininkų iki šiol nesulaukiame. Gal už kultūrą atsakingi savivaldybės specialistai galėtų jiems priminti?
Padaryti reikėtų labai daug. Turėtų vykti ir Skirsnemunės piliakalnio tyrimai, kuo skubiau būtina pradėti rengti Eržvilko monografiją, nes apie šį kraštą tylime nuo 1967 metų. Sužlugdytas Brunono legendos įamžinimas, nors tai buvo nepaprastai gera idėja garsinti savo kraštą. O kad Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje kažkada klebonavo Motiejus Strijkovskis, kuriam Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 16 a. pavedė parašyti Lietuvos istoriją, ir kuris visą savo veiklą Jurbarke skyrė kronikai apie Lenkijos ir Lietuvos kraštus išleisti, tai jau gal ir visai niekas neatsimena.
Jei Jurbarko savivaldybės vadovai yra tik proginė valdžia, kuri temoka perkirpti juosteles, žmonės turi pilną teisę rinkti parašus ir reikalauti Vyriausybės įvesti tiesioginį valdymą. Tiek ilgai gyventi naktyje neįmanoma, nes nesulaukiant palaikymo, šviesiems, intelektualiems Jurbarke nėra ką veikti.
Atsakymų: 1
Labai teisingai viskas surašyta. Skirsnemunėje yra daug užmirštų tėvynei nusipelniusių žmonių. Tačiau visąlaik įvardijami tie patys, nors ne kurių indėlis Lietuvai ganėtinai menkavertis. Skirsnemunės knyga paruošta skubotai ir daug kas reikšmingo dar nepaminėta. Ar kas žino, kad Skirsnemunės kapinėse yra palaidoti Pasaulio teisuoliai? Ar aprašyti pokario laisvės kovų dalyviai? O kiek dar senesnių reišmingų istorinių dalykų buvo Skirsnemunėje, garsioje nuo seniausių laikų. O kaip iki šiol neįminta Salų sutartis. Gal ji buvo Skirsnemunėje? Jurbarko valdininkai ganėtinai tingūs. Reikia daugiau pastangų rodyti. Štai seimo narys R. Juška yra skirsnemuniškis, ką jis dėl Skirsnemunės padarė?