Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
VIII- IX amžiuje Europoje prasidėjus christianizacijos procesui, šventoji Romos imperija, ypač jos garsiausias imperatorius Otonas III, siekdamas plėsti krikščioniškąją ideologiją, rengė kryžiaus žygiuos į Pabaltijį – ir ne vien misionierystės tikslais. Vokiečių vienuoliai savo laiškuose ir metraščiuose užsimena, kad juos skatino ne tik noras atversti pagonis į patį tikriausią tikėjimą, bet ir asmeninės ambicijos bei siekis prisigrobti kuo daugiau žemių.
Jurbarkas (vokiečių šaltiniuose įvardijamas Georgenburgu) kaip tik ribojosi su Mozūrijos, prūsų žemėmis. Mituvos upės kairiajame ir Vajotos upelio dešiniajame kampe stūkso Meškininkų piliakalnis. Jis siejamas su karaliumi Netimeru. 2009 metais, minint Lietuvos minint vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose tūkstantmetį, atsirado hipotezė, kad būtent karalius Netimeras susijęs su šventojo Brunono Kverfurtiečio misija, ir ji vyko Jurbarko apylinkėse, galimai prie Dainių pelkės. Šią versiją ypač palaikė kalbininkas Letas Palmaitis.
Šios misijos metu buvo pakrikštytas karalius Netimeras su 300 vyrų kariauna. Bavarijos vienuolis Viptertas netgi minėjo, kad Netimerą sujaudino prasti Brunono rūbai, tačiau įspūdį paliko jo mokėjimas melstis, įtikinti pagonius krikštytis – neva vyskupas perėjo per laužo ugnį ir liepsnos jo visiškai nepalietė.
Žinome, kad 1009 metais kovo 9 dieną šventasis Brunonas, Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą nukeliavo į dangų. Tokį liudijimą paliko iš misijos pasprukęs gyvas vienuolis.
Ilgus šimtmečius vyko karai, badas, maras. Kvedlinburgo analai, laikomi vienu svarbiausiųjų viduramžių istorinių šaltinių, buvo išversti tik Apšvietos epochoje, 1710 metais. Iki tol jie Europos universitetų ir intelektualų visiškai nedomino.
XI amžiuje Italijoje Fonte Avelanos vienuolyne gyvenęs vienuolis Damianas parašė religinį kūrinį „Šventojo Romualdo gyvenimas“, kuriame minimi du misionieriai Brunonai. Brunonas Bonifacas rūpinosi Rusios ir pečenegų christianiuzacija. Danmiano manymu, Brunonas vienuolis Kverfurtietis iš Prūsijos į mūsų kraštus atsikėlė net ne 1009-aisias, o visais metais anksčiau.
Brunonas Kverfurtietis buvo laikomas šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono III patikėtiniu, popiežiaus Silvestro II labiausiai pripažintu, pasitikėjimą įgavusiu vienuoliu.
Po Lenkijos krikšto, IX amžiuje Prūsija tampa Lenkijos (Mozūrijos) susidomėjimo objektu. Kartu su Brunonu Kverfurtiečiu misijose dalyvavo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis (Boleslav I Chrobry, 966-1025). Pakrikštijus Netimerą, dėl šitokio įžūlaus pagonių dievų išdavimo užsirūstino jo brolis, jotvingių kunigaikštis Zebedenas . Surengęs pasalą, jis nužudo Brunoną ir jį lydėjusius 18 maldininkų. Palaikus išpirko pats Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis.
Jurbarkas mažiausiai nutolęs nuo prūsų gyventų žemių, nesunkiai pasiekiamas Nemunu, todėl galėjo būti lengvu grobiu kaimynams. Kalbininkai ir istorikai Letas Palmaitis, Gediminas Ilgūnas, Jonas Rekešius ilgai gvildeno misijos maršrutus “Tautotyros metraštis leidinyje 2015 metais. Aišku, kad misijos maršrutas buvo iš anksto planuojamas, suderinamas Gniezne ir kas yra tie Meškininkai mozūrams ir misionieriams buvo žinoma. Beje, kas gali paneigti, kad ir pavadinimas piliakalnio Meškininkai yra ne mozūrų kilmės? Pirmasis mozūrų kunigaikšris buvo vadinamas Meško vardu. Pasakojama, kad lenkai, kitaip įvardinami lettonais, turėjo tokį stiprų valdovą, kuris sugebėjo nudobti mešką ir dėvėti jos kailį.
Smalininkų, Viešvilės kapinynuose archeologas Linas Tamulynas buvo radęs kuršių karių palaidojimus su žirgų pakinktais. 1189 metais Pabaltijyje įkūrus Dobrynės ordiną, Jurbarko pasienis tapo pagonių – krikščionių kovų placdarmu. Gniezne rasta 14 metrų ilgio kuršių valtis.
Kas gali paneigti, kad jiems nepadėjo čia paribyje gyvenę Karšuvos žemės didžiavyriai?
Jei Gniezne Netimeras būtų tapęs karaliumi ir XI amžiuje Lietuva būtų tapusi krikščioniška hegemonija, ji būtų pavirtusi visiška Ordino ir popiežių vykdomos politikos įkaite. Pavyzdžiu galėtų būti Čekija, ilgai kentusi vokiečių priespaudą, patyrusi nutautinimą. Jos didvyris vienaakis milžinas Janas Žižka sutiko padėti Vytautui Didžiajam triuškinti kryžiuočius Griunvaldo mūšyje 1410 -ųjų liepos 15 dieną su sąlyga, kad ir lietuvių pulkai padės atlaikyti čekų liaudies kovą prieš vokiečių feodalus. Tačiau 1419-1434 metais taboritų sukilime nepavyko atsikratyti priespaudos. Čekų pamokslininkas Janas Husas Konstancos bažnytinio teismo sprendimu buvo paskelbtas ertetiku ir viešai sudegintas ant laužo. Štai kokią lemtį Lietuvai galėjo pasiūlyti Netimero išsvajotoji karūnacija.