Gyvenu Jurbarke

Kalėdų kelias: išmokti branginti ir pasitikėti

Prieš didžiąsias metų šventes kaip iš gausybės rago pasipila paramos akcijos, žmonės prašomi aukoti vaikams, ligoniams, vargstantiems seneliams, beglobiams gyvūnams… Garsiausių šalies atlikėjų koncertais vainikuojami paramos renginiai surenka šimtus tūkstančių eurų, tačiau suminkština ne visų širdis.

„Nepraeikime pro kasdienybės prakartėlį, priimkime žmones, kuriuos mums siunčia Dievas, ar situacijas, iššūkius, kurie ateina į mūsų gyvenimą kaip galimybė. Pakvieskime jį į savo širdį. Tegul dainuoja gerumą“,- pamokslų knygoje „Gerumo liūnas“ moko kunigas Algirdas TOLIATAS. Pokalbis su juo – apie gerumo likučius, saugančius mus nuo nužmogėjimo, ir Kalėdų stebuklą, kurį sukurti turime patys.

Sakoma, kad Adventas keistai veikia žmones – net ir tie, kurių širdis sudiržusi, ryžtasi daryti ką nors gero. Kuo ypatingas Kalėdų laukimas?

Kai nėra konkretaus termino, žmogus neskuba nieko daryti. Svarsto, kad gerai būtų, lyg ir reikia, bet dar spės, teisinasi, kad dabar ne tos aplinkybės. Taip žodis ir nevirsta kūnu. O prakartėlė, Kalėdų simbolis, yra žodžio įsikūnijimas. Tai proga prisiminti artimą. Blogai tik tai, kad padarėme iš Kalėdų vos ne dovanų vajų, reikia nereikia jas daliname į kairę ir į dešinę. Daug prasmingiau būtų, jei pasižiūrėtume, ko iš tikrųjų trūksta mūsų aplinkos žmonėms. Gal kažkas yra labai vienišas, gal kažkam reikia kokio daikto, gal reikia mano laiko, dėmesio?

Jei vieną kartą per metus padarei gerą darbą, tai nereiškia, kad jau gali būti ramus. Kalėdos tik primena, kad reikia kažką gero padaryti. Negerai, jei aukoji tik tam, kad nusiramintum ir manytum, jog gali užsidėti pliusą gerų darbų sąraše. Tas telefonu pasiųstas euras maltiečiams, vaikams ar ligoniams yra tik paskatinimas keisti požiūrį, pradėti kitaip galvoti. Kai darome kitiems gera, pradedame nebenorėti daryti bloga, nes pamatome, kaip žodis ar veiksmas paveiks kitą žmogų, įskaudins.

Visada galima svarstyti, kodėl tam, o ne anam skirta parama, kam ji atitenka, ar teisingai paskirstoma. Bet dažniausiai taip svarsto tie, kurie iš viso nieko neduoda ir nedaro, tiktai rėkia. Reikėtų paklausti jų, o ką jie patys daro, kokią pridėtinę vertę kuria Lietuvai, ar užimdamas tokią kritinę poziciją suvokia, ar prisiima visą atsakomybę, kiek jų žodžiai ir komentarai išbalansuoja ir sugriauna? Kai taip neatsakingai svaidomės žodžiais, tai tas pats, kas eitume su šautuvu ir šaudytume atvira ugnimi. Nepagalvojam, kad žodžiais užmušame žmones, o paskui stebimės, kad aplink taip viskas blogai, svarstom, kodėl tūkstančiai emigruoja iš Lietuvos, ir dar ieškom kaltų. Patys ir kalti, kad sukuriam tokią erdvę, kurioje nėra gera gyventi.

Jei savo aukomis mes bent vienam žmogui, savo šalies piliečiui, savo bendruomenės nariui padėsim, ir kiekvieną kartą skatinsime tą kultūrą, tai jau bus didelis dalykas. Kai padarome kažką gero, pasidalinam ta gera dvasia su kitais, darome gera ir sau, nes praturtėjame, plečiasi mūsų širdies ribos. Motina Teresė kažkada gražiai pasakė: „Jūs galvojate, kad tai vargšams jūsų reikia? Tai jums reikia vargšų, nes jie iš jūsų išprovokuoja geriausia, ką turite.“ Kalėdos turėtų mumyse išprovokuoti geriausia, ką turime.

Antrąją savo pamokslų knygą pavadinote labai simboliškai – „Gerumo liūnas“. Kodėl žmogus, save pamišdamas,  jam pasiduoda?

Aišku, kad gerumas brangiai kainuoja. Visapusiškai. Bet koks geras, kokybiškas dalykas brangiai kainuoja. Esame labai naivūs, jei galvojame, kad geri dalykai ims ir nukris iš dangaus. Geri santykiai šeimoje, draugiški ryšiai su kolegomis, su bendruomene, su kaimynais yra nuolatinis darbas, iššūkis, investicija. Visi esame skirtingi, skirtingai suprantame tuos pačius dalykus, skirtingai vertiname, skirtingai jaučiame, todėl reikia nuolatos galvoti, dirbti, kad tuos santykius pagerintume. Jei mes tai suvokiame ir stengiamės kuo geriau išgirsti kitą žmogų, atrasti bendrystę, pagerinti tarpusavio santykius, rezultatas būna geras. Jei to nedarom, viskas griūna, nyksta.

Pažiūrėkite, kiek olimpiečiai turi treniruotis ir stengtis, kiek investuoti į savo mitybą, poilsį, kad pasiektų kokią nors pergalę. O mes dažniausiai neturime kantrybės: vieną kartą pasikalbėjom, nepavyko – trenkėme durims ir išėjom. Jei tiek dirbtume ir investuotume, kiek investuoja savo jėgų ir laiko sportininkai, muzikantai ar kiti talentingi žmonės, rezultatas būtų visai kitoks. Kantrybė, pastangos, laikas, priemonės ir visa kita, ko reikia, kad gautume rezultatą, ir yra gerumo kaina.

Yra toks posakis: „Daryti gerus darbus, daryti gerai ir daryti nuolat“. Ne kiekvienas geras darbas yra tikrai geras. Tarkime, neseniai vyko diskusija apie kovotojus už laisvę. Suprantame, kad visko tais laikais buvo, kad labai sunku pamatuoti žmogaus nuoširdumą tame istoriniame kontekste – negali įlysti į dūšią ir pažiūrėti, kiek ir ko ten buvo. Galima spėti pagal tam tikrus veiksmus, bet kai tiek daug visko buvo, šmeižtų, kontraversiškų pasisakymų, negali įvertinti taip lengvai ir vienareikšmiškai. Tam tikra prasme tai yra kaip liūnas, kuriame gali prasmegti, padaręs labai neteisingas išvadas.

Ar tai reiškia, kad nereikia kalbėti? Reikia kalbėti, bet reikia kalbėti labai atsakingai, išmintingai, ieškoti, pabandyti išklausti. Suvokti, kad mes iki galo tikrų atsakymų neturėsime, ir klausti savęs, ar mano šita diskusija stiprina žmones, ar ugdo juose kritišką mąstymą, atsakomybę, pilietiškumą, ar moko mokytis iš klaidų. Ir atvirkščiai – ar tai griauna?

Negalima ir nieko nedaryti – kaip žmonės sako, dėl šventos ramybės patylėti, nes taip gali į kitą kraštutinumą nueiti. Norint, jog iš tiesų būtų padarytas geras darbas, reikia ir kritinio mąstymo, ir geranoriškumo, ir nusižeminimo, o svarbiausia – nesavanaudiškumo. Reikia pasverti, ar dėl tautos, dėl žmonių tai darai, ar dėl savęs.

Ir dar reikia žiūrėti, kad  tai nebūtų vienas, atsitiktinis dalykas – gerus darbus reikia daryti nuolat, ne tik prieš Kalėdas. Geriausia, kad tai būtų tęstinumas, žiūrėti, kad turėtų efektą po  metų, po penkių, po dešimt. Nesvarbu, kokia bus partija, kokia bus valdžia, kas bus po mūsų. Mąstykime plačiau. Štai kas yra Kalėdos.

Daugeliui žmonių Kalėdos yra idilė, gražiausia ir didžiausia metų šventė, o Jūs Kalėdas vadiname gerumo likučiais, trupiniais, tvirtinate, jog jos reikalingos tam, kad nenužmogėtume. Kodėl?

Labai dažnai geriausią, skaniausią patiekalą siūlome žmogui, kuris ir taip sotus. Gali atnešti jam ką tik nori, bet efekto nebus, gal net spaus į veidą, jei blogai išauklėtas. Ir tai nutinka dėl to, kad nesugebam pažadinti žmogaus alkio. Dėl to Biblijoje ir parašyta: „Nemeskite savo perlų kiaulėms, sutryps ir perlus, ir jus“.

Tai reiškia, kad reikia žmoguje suvirpinti tą stygą, kuri jam pati svarbiausia. Reikia tik rasti tą stygą – visi ją turime. Užklupus ligai, patyrus skaudžių praradimų, atsidūrus pavojuje visada susimąstome apie vertybes. Tai toks momentas, kai gali suvirpinti sielos lygas ir iš to gerumo likučių pažadinti kažką naujo. Kai ateini su savo idėja ir pasiūlai ją įgyvendinti kitam, dažniausiai jis tos idėjos nepriima, nes turi savo idėjų. Bet jei sugebi paskatinti žmogų sukurti savo idėją ir priversti jį suprasti, kad gyvybiškai jam tikrai reikia iš to gerumo likučių padaryti didesnį ar mažesnį darbą, jis tą daro taip rūpestingai ir atsakingai, tarsi rūpintųsi savo vaiku – atiduoda tam viską, ką turi geriausio.

Išprovokuoti, pažadinti tuos gerumo likučius yra menas. Kalėdos tai daro.

Kas yra tas Kalėdų stebuklas, kad jos mus taip giliai paliečia?   

Kai turi žmogų, kurį be galo myli, nejaugi nebijai jo prarasti? Viską padaryti, kad jo neįskaudintum, kad jam būtų gerai, nes bijai, kad jis nusigręš, neteisingai tave supras. Gerąja žodžio prasme bijai, nes tai taip svarbu ir brangu, nes supranti, kad tas žmogus tave myli, vertina ir pasitiki. Pasitikėjimas yra tada, kai tu gali žmogui atsukti nugarą ir žinai, kad jis dėl to neįsižeis, nesupyks, nes supras, kad jeigu buvo atsukta nugara, tai taip reikėjo.  Tą pasitikėjimą reikia užauginti, jis neatsiranda automatiškai. Tai yra kelias, kuriuo reikia ilgai eiti, siekti tikslo.

Kai užauginsime visuomenę, kupiną pasitikėjimo, net neįsivaizduojate, kaip toje Lietuvoje bus gera gyventi, niekas niekur net nenorės važiuoti. Jeigu tu esi čia, jautiesi gerai ir saugus, supranti, kad jei kažką ir neteisingai padarysi, tai niekas tavęs nesuvalgys, atvirkščiai – gins  ir stos tavo pusėn, kodėl turi kažkur bėgti?

Visi galvoja, kad Kalėdų stebuklas yra maždaug toks: pasimeldžiau, nukrito iš dangaus šimtas dovanų ir visi gyvena ilgai ir laimingai. Pažiūrėkite, kas nutiko su prakartėle. Prakartėlė taigi yra TVARTAS. Tai kas, kad ten apsistojo Marija ir Juozapas. Tvartas nuo to rūmais nepasidarė. Išoriškai. O iš vidaus – taip. Iš vidaus tapo rūmais, nes ten atėjo Karaliai. Net trys išminčiai. Ir tame tvartukyje tapo taip jauku, tokia gera kompanija, tokia gera dvasia, kad visiems ten norėjos būti, pasisemti gerumo.

Lietuva galėtų būti toks tvartelis, nes  ne viskas pas mus tobula. Bet jei žmonės mylėtų ir gerbtų vieni kitus, priimtų, brangintų, pasitikėtų – niekur nesinorėtų išvažiuoti, už jokius pinigus. Toks yra pasiūlymas Lietuvai.

Išmokti branginti, išmokti pasitikėti, išmokti saugoti – toks yra Kalėdų kelias. Tam ir turime gyvenimą. Svarbiausia, kad duodami, dalindami širdies dovanas, mes patys tampame pilni Dievo, mes  patys tampame dieviški, mūsų žvilgsnis tampa laiminantis, buriantis, gydantis, nesvarbu, ką kas aplinkui loja. Štai kas yra Kalėdų stebuklas.

“Šilalės artojas”, 2017

Socialinių tinklų nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *