Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos gyvenvietė – Skuodo rajone esanti Apuolė. Legendomis apipinta jos istorija apie pilies gynėjus primena narsiąją kuršių gentį, didvyriškai kovojusią su vikingų invazija į mūsų kraštą.
Narsiąją kuršių gentį 853 – 854 metais puldinėjo ir terorizavo jūrų piratai – Skandinavijos pusiasalio bastūnai normanai, kurie istoriografijoje įvardinti vikingais, variagais terminas kilo iš etimologijos “vitingas“- karinis susirinkimas. Slavai juos vadino veče, baltai- krivūle.
Baltų karžygys. Marcelės Baltutytės piešinys.
Suomiai, švedai, norvegai, danai, skraidę vandeniu lyg oru laivais su įdomiomis, ornamentais išpaišytomis burėmis, ir siekę viešpatauti visoje Baltijos jūros pakrantėje, kaip reikiant ruošėsi paplėšikauti. Tie žygiai jiems pavyko, nes darnios ir vieningos Europos tuo metu nebuvo. Po 843 metų Verdeno sutarties suiro saksus nukariavusi, bet tik 43 metus egzistavusi Karolio Didžiojo imperija. Su klajokliais pečenegais, polovcais įtakos sferomis dalinosi tokios slavų valstybės, kaip Kijevo Rusia, lenkai, čekai, kroatai, dar tik besiformuojanti Šventoji Romos imperija, turkai osmanai, seldžiukai.Mūsų pačių valstybingumas sietinas tik su Rimgaudu 1219 metais. Mindaugas nebuvo pirmasis Lietuvos valdovas ir šią istoriografinę spragą, mano nuomone, klaidinimus senuose istorijos vadovėliuose privalu užpildyti teisingais duomenimis.
IX amžiaus sandūroje Europoje atsiranda trys naujos valstybės – Anglija, Prancūzija ir žemių konfederacija Vokietija, kurios stiprino savo viduje feodalinę luominę sistemą, vėliau prisidėjo prie kryžiaus žygių į baltų žemes. Jie per daug nesuko galvos apie Kurše, Šventojoje, Palangoje įsikūrusius kuršius – kuo jie verčiasi, kaip kovoja su išorės priešais. Tačiau vikingams, kaip rašė kronikininkas Rimbertas, kuršiai buvo tikras galvos skausmas. Tą mini ir vikingų sagas nagrinėjęs Saksas Gramatikas, ypač vertingas šaltinis būtų „Egilio saga“.
Klaipėdos universiteto akademikas Vladas Žulkus savo mokslinėse publikacijose nurodo, kad kuršių ir skandinavų kontaktų būta net V-VIII amžiuje. Tai iliustruoja bendri laidojimo papročiai, garbinti pagoniški dievai, Ėlando, Gotlando, Bornholmo salų radiniai. Net Gdanske surastas kuršių laivas, kurio ilgis siekė iki 14 metrų.
Kuršiai iš skandinavų perėmė laivų statybos tradicijas, antpuolių taktiką ir strategiją, aplinkinės tautos jų bijojo – normanų bažnyčiose rytinės maldos prasidėdavo prašymu “nuo kuršių žiaurumo apsaugok mus Viešpatie“. Gentis garsėjo savo prabanga, papuošalais, apvijomis, žieduotomis apyrankėmis.
Taigi vikingai išsižvalgė, nustatė lokaliai pažeidžiamas kuršių gynybines vietas ir 853 bei 854 metais smogė kuršiams visu pajėgumu. Švedams su jų karaliumi Olafu nepasisekė, todėl 854 m. išsiruošė į kitą žygį – net dvi savaites žygiavo iki Apuolės piliakalnio (Skuodo rajone), savaitę strimgalviais puolė kuršius, tačiau pamatę, kad didelės realios naudos nebus, pasitraukė, išsivesdami vergijon kelias dešimtis vyrų.
Daug kur rašoma, kad kuršiai sumokėjo išpirką: kad vikingai jų nesunaikintų, atidavė visus užgrobtus turtus ir už kiekvieną mieste buvusį žmogų sumokėjo po pusę svaro sidabro. Ar kronikininkas Rimbertas aprašė tikrą faktą, patikrinti neįmanoma, juo labiau, kad jis pats pilies apgultyje nedalyvavo, aprašė žygį iš girdėtų pasakojimų. Vienok, istorikai sutaria, kad viduramžiams būdingi perdėti skaičiai, pompastika, sunku patikėti, kad vikingai galėjo surinkti iki 5000 vyrų kariauną. Juo labiau neįtikima, kad kuršiai sumoka išpirką už ramybę, nes vėlesnė istorija parodė, kad jie rinkdavosi garbingą mirtį – žūdavo liepsnose, bet nepasiduodavo priešui.
Tačiau nenuginčijamas faktas, kad Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas (888 m.) kronikoje „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ aprašęs 853 ir 854 metais vikingų surengtus žygius, Europai pasiuntė pirmąją žinutę, kad kažkur šiauriniame Baltijos pakraštyje gyvena gana nuožmūs ir karingi kuršiai. Su jais vargo ir Livonijos Ordinas, o pavienių karių palaidojimų rasta istorinėse Karšuvos žemėse esančiuose Smalininkų, Viešvilės pilkapiuose. Besidomintys praeitimi, ypač mūsų krašto istorija, gali paskaityti Vytenio Almonaičio knygas, archeologo Lino Tamulyno archeologines ataskaitas.
Socialinių tinklų nuotraukos