Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Istorija yra kaip tas margas genys, aštriu snapu rankiojantis vabzdžius iš medžio kamieno. Kai trūksta originalių šaltinių, nėra lengva vertinti istorinius procesus, tačiau Vasario 16 -oji mūsų mažai tautai privalo būti susitaikymu ir tolerancijos puoselėjimu kitaip galvojantiems, apie ką dar valstybingumo aušroje rašytuose laiškuose popiežiui skelbė kunigaikštis Gediminas.
Gyvename sunkiais laikais: susiskaidžiusi šalies visuomenė stokoja sąmoningumo, visi kariauja prie visus, bujoja pavydas ir konkurencija net tarp mokslininkų. Daugybė iečių buvo sulaužyta net tada, kai paprastam chemijos profesoriui, visai ne šaltinių tyrinėjimo specialistui Liudui Mažyliui Berlyno archyve pavyko rasti Vasario 16- osios Akto originalą. Vienas universiteto fakulteto dekanas apsimetė pirmąkart girdintis tokią pavardę, turtuolis, žadėjęs radusiam milijoną litų, pareikalavo ekspertų išvadų. Netgi dabar dar girdėti versijų, keliančių abejonių, ar iš tikro buvo surastas Vasario 16- osios Akto originalas, siūloma apversti aukštyn kojomis Literatūros ir tautosakos instituto lentynas ar Jono Basanavičiaus gimtąją sodybą Vilkaviškio rajone, Ožkabaliuose.
Bet šiandien Lietuva turi teisę švęsti. Vyksta daugybė renginių, gražiai šventę paminėjo ir Seredžiaus daugiafunkciniame cente susirinkęs jaunimas, su kuriais po paskaitos diskutavome apie praeitį ir svarstėme, kodėl verta rinktis seniausią pasaulyje istoriko profesiją.
Viduramžiais Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė. Nuolat kyla ir kils diskusijų, kodėl mūsų bajorai, lenkų šlėktos ir paskutinis Gediminaičių dinastijos valdovas Žygimantas Augustas Liublino seime mus pardavė mozūrams. Sužinoję apie tai, kad nebuvo laikomasi Liublino unijos susitarimų saugoti ir ginti Abiejų tautų Respublikos vientisumą, ant kelių atsiklaupę verkė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikai Radvilos, Goštautai, Sapiegos.
Kad žinotum atsakymą į šį opų klausimą, užtenka išsiaiškinti, kokios tautybės valdovai sėdėjo Abiejų tautų Respublikos sostuose. Vengrai, saksai, netgi švedai, nei genetiškai, nei istoriškai neturėjo jokių sąsajų nei su Lenkija, nei su Lietuva. Nesistebėkime, kad pačios Lenkijos valstiečiai, kentę sunkų lažą, turėjo sukilti prie valdovą Joną Kazimierą, nes šis negynė šalies nuo švedų plėšimo. Neišgalvotas ir Čičinsko personažas, tupdęs žmones į medžius ir šaudęs kaip paukščius – baudžiava Lietuvoje savo cinizmu neturėjo atitikmens Europoje. Valstybė silpo, lenkai net nesiruošė kviesti kariuomenės į mūšius, nes svarbiausiu tikslu valdovams buvo smaugti liaudį lažu, duoklėmis, kad galėtų prabangiai gyventi savo pilyse ir dvaruose. Tik tokių karo strategų, kaip etmonas Konstantinas Ostrogiškis, Jonas Karolis Chodkievičius herojizmo dėka išvengta sutriuškinimo Oršos, Salaspilio mūšiuose.
Skirsnemunės pavasarininkų organizacijos grupelė prie šv. Jurgio parapijos bažnyčios.1933 metai.
Tuo pasinaudojusi Austrija, Prūsija, Rusija 1795 metais tarsi pyragą išsidalino Abiejų tautų Respublikos žemes. Todėl Vilniaus, Kauno, Šiaulių gubernijose iki pat 1918 metų Vasario 16-osios kentėme siaubingą carinės okupacijos priespaudą su kalbos, spaudos, tikėjimo draudimu, mokyklų naikinimu, nevaržoma rusinimo politika .
Vis tik nacionalinės vienybės, laisvės siekis lietuvių sąmonėje visada buvo išskirtinai stiprus. XIX a. susiformavo tautinė inteligentija, kilo Žemaičių bajoriškas sąjūdis. Simono Daukanto istorijos veikalai, kupini meilės tėvynei, baltų gentims, smerkiantys valdovus, apleidusius tautą ir laikančius žmones tamsoje, užrūstino lenkų inteligentą Aleksandrą Briuknerį. Jis primygtinai ragino šalinti Simoną Daukantą iš senojo Vilniaus universiteto už atvirą empatiją lenkams.
1832 metais Vilniaus universitetas uždaromas, 1841 metais juridinės galios netenka ir Lietuvos teisės statutas. Tačiau slapta kuriasi lietuviškos draugijos kaip filomatai, filaretai, šubravcai, tėvynės mylėtojai. Negailėdamas lėšų ir sveikatos, kalendorius leidžia Laurynas Ivinskis. Pirmo laikraščio projektą 1851 metais pasiūlo ne Jonas Basanavičius, o Laurynas Ivinskis, Martynas Akelaitis – „Aitvaras“ dienos šviesos neišvydo tik dėl resursų stygiaus.
Lietuvos šauliai, 8 kunigaikščio Vaidoto pėstininkų pulkas Šiauliuose. 1934 metai.
Akademiko Antano Tylos duomenimis, 1864 – 1904 laikotarpiu knygnešiai iš Prūsijos į etninę Lietuvą pernešė 3 milijonus leidinių – įvairių knygų, maldaknygių, elementorių. Tuo metu kraštas buvo ištuštėjęs, gyveno apie 1,5 milijonai gyventojų. Caro žandarai ispravnikai buvo visiškai buki, jie netgi sulaikant 10 kartą tą patį knygnešį su duonterbe negalėjo suprasti, kas yra tas „Tilsit“, kad tai Tilžė, dabartinis Sovetsko miestas.
Paskutinis caras Rusijos Nikolajus II privalėjo susitaikyti su karčia tikrove, kad byra smurto ir teroro imperijos galybė. Pasaulis sužino apie Kražių skerdynes, Rusijos – Japonijos kare 1904 -1905 metais patirtą tragediją, milžiniškus nuostolius I Pasauliniame kare. Bejėgiška Rusijos būklė leido 1905 metais sušaukti Didįjį Vilniaus seimą, Lietuvos tarybą, ir pagaliau 1918 metų vasario 16 dieną paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą.