Ruslanas Baranauskas, humanitaras
1914 metų rugpjūčio 1 -ąją Europoje sužvanga ginklai ir pakvimpa paraku. Pirmasis pasaulinis karas nusinešė apie 4 milijonus karių gyvybių, milijonus žmonių suluošino visam gyvenimui. Mūšiuose naudotos neleistinos cheminės medžiagos ir aklumą sukeliančios dujos. Į šio karo mėsmalę pateko ir skaudžiai nukentėjo visas Jurbarko kraštas.
Lietuva per kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos armijos mūšius taip pat virto pelenais ir griuvėsių krūva. Žuvo apie 34000 gyventojų. Stipriai nusiaubtas ir mūsų kraštas. Sudegė didžiulis Jurbarko gatvių ir kvartalų plotas, smilkstančiais griuvėsiais vaiduokliu pavirto Jurbarko dvaras. Su žemės paviršiumi buvo sulyginti Smalininkai, Viešvilė, Seredžius, Vozbutai.
1904-1905 metais Jurbarke buvo organizuojamos žemės ūkio parodos, parduodami veisliniai žirgai, kiaulės, vištos. 1905 metais Vasilčikovo dvaro daržinėje Antano ir Juozo Vilkutaičių dėka suvaidinta garsioji Keturakio komedija “Amerika pirtyje”. Pastatymą inicijavo advokatė Skirgailienė, vargonininkas Stasys Šimkus. Tačiau tolesnius gražius planus ir užmojus nutraukė karas.
Gegužės 31 dieną Vinco Grybo memorialiniame muzieju kartu su Istorijos instituto moksliniu bendradarbiu Tomu Balkeliu skaitėme paskaitas apie I Pasaulinio karo visuomenę ir Jurbarko kraštui padarytus nuostolius. Teko remtis Vokietijos Rytų fronto vado Ericho fon Ludendorfo liudijimais, Maksu Hofmanu, Michailu Lemke, Johanu Lembrickiu ir kitais karo profesionalais generolais.
Jau 1914 metų pradžioje Lietuvoje jautėsi nerimas, kad netrukus prasidės kažkas siaubingo ir neprognozuojamo. Pasienyje su Prūsija įvyksta pirmosios provokacijos, Nemunu atplaukę rusai iš garlaivio „Svetlana” demonstratyviai leisdavo muziką ir liepdavo lietuviams dainuoti. Jauni vyrai buvo imami ilgiems metams į karinę tarnybą guldyti galvas purvinuose apkasuose ir svetimuose laukuose.
Paminklas vokiečių jefreitoriui Kraken.
1914- 1915 metų pradžioje Tauragę užima Vokietijos 9- oji Landvero brigada, rusams pagelbėti skuba generolas Apuchtinas. Tilžės apylinkėse rusai neteko tik 10 karių, kaizerinė Vokietija vien Viešvilės ribose iki 80 karininkų ir jefreitorių. Per šį karą nepriekaištingai veikė intendantūros ir palaikų surinkimo ir atpažinimo tarnybos. Todėl ir kritusių mūšio metu karius pavykdavo atpažinti pagal atminimo žetonus.
1914 metais rugsėjo 27 dieną rotmistro Lasero prašymu Smalininkų kapinėse atgulė 1-ojo vokiečių dragūnų pulko karys Opala. 1915 metais vyko vasarą iki pat rudens kruvini mūšiai prie Seredžiaus, Motiškių, Armeniškių, Dubysos. Netoli Vilkijos yra Daučionių kalnas. Ten buvo arkliniais vežimais suvežti žuvę vokiečių kareiviukai. Alternatyviu būdu sulaidoti įvairių tautybiu kariai Šilinės ąžuolyne.
Šilinėje paskubomis buvo įsteigta karo lauko ligoninė. Močiutės Veronikos Vaičekauskienes mama Agnieszka Gauzaitė Pavalkienė ten ieškojo iš fronto atvežto savo vyro Jono Pavalkio. Kiek pastebėjau, kapus prižiūri Vokiečių bendrija, tačiau nėra itin tuo suinteresuota. Sovietinio bukinimo sistema vokiečius pavertė klasiniais priešais, todėl niekas nedraudė spardyti kryžių, verti paminklų – Šilinės ąžuolyne jie voliojosi tarp kelmų ir krūmų.
Mūšiuose nukentėjo Vadžgirys ir ponios Onos Selvestravičienes valdomas dvaras. Karo reikmėms konfiskuotas bažnyčios varpas. Veliuonoje mišių metu iš Užnemunės atskriejęs sviedinys pramušė Zaleckių dvarininkų koplyčios stogą. Laimei aukų išvengti pavyko. Juodaičių apylinkėse ties Pmituvio kaimu kelis mėnesius driekėsi fronto linija. Janina Butkienė kraštotyrininkams pasakojo, kad būtent prie jos sodybos vokiečiai išsikasė apkasus, juos tvirtino iš žmonių surinktais audeklais ir drabužiais. Juodaičiai priklausė Girkalnio valsčiui, tai išlikusiame valdybos rašte Nr. 178 {1920. 02. 20} pateiktas sudegintų sodžių ir viensėdžių sąrašas. Iš 27 sodybų liko grumstai ir pamatai.
Juodaičių kraštui karo padaryti nuostoliai.
Vokiška tvarka šio karo metu buvo skrupulinga ir peržengianti bet kokio padorumo ribas. Vokiečiai net kontroliavo kaip žmonės malasi grudūs, griežtai bausdavo, jei namuose rasdavo rankines girnas. Cukrus, druska, sirupas, actas, silkės buvo parduodamos tik iš didelės talpos indų. Okupantai šaukdavo žmones prie įvairių alinančių prievolių, tokių, kaip kelių remontas, miško kirtimas, žemės ūkio darbai rekvizicijomis apkrautuose nusavintuose rusų dvaruose. Tyčiojosi is jaunų moterų, todėl jos vaikščiodavo specialiai išsimurzinusios, kad tik nepakliūtų išgėrusiems ir lėbavusiems kariams.
Su didele gėla ir skausmu kaizerinę okupaciją aprašė ir mano šviesios atminties senelis Jonas Vaicekauskas memuarų sąsiuvinyje „Mano gyvenimo istorija” Skirsnemunė 1974 metai, 1sąsiuvinis 17-18psl.
„Tą rytą vokiečiai atėme ir papjovė mūsų kiaules, išgaudė vištas, atėme visus miltus. Prasidėjo bado ir vargo gyvenimas Panemunės dvare. Kiekviename dvare buvo įstatyti vokiečių komisoriai, jie reikalaudavo iš aplinkinių valstiečių ir net darbininkų rekvizicijų, maisto produktų, linų, vilnos, kailių, pluoštams net dilgėlių“.
Kančios atlėgo, kuomet karas pradėjo išsisemti. Kariaujančios pusės nebenorejo lieti kraujo, netgi keisdavosi papirosais, tabaku iš pirmo žvilgsnio tartum lyg ir nesutaikomi priešai vokiečiai, rusai prancūzai, belgai. Rusijoje karo baigtį paskatino 1917 metų revoliucija. Žlunga prievarta sukurtos Austrijos – Vengrijos, Habsburgų, Osmanų imperijos. 1918 metų vasario 16 dieną Lietuva irgi paskelbia nepriklausomybę. 1918 metų lapkričio 11 dieną Kompjeno paliaubomis baigiasi ketverius metus trukusios kirstynės.