Humanitaras Ruslanas BARANAUSKAS
Dar senovės Romoje istoriko, teisės žinovo Tacito naudota frazė, kad „istorijos nežinantys visada lieka vaikais“ atitinka šių dienų realybę. Užduokime sau retorinį klausimą, ar viską žinome apie praeitį, atskiro etnografinio regiono, konkrečios vietovės atsiradimo aplinkybes, protėvių įsikurdinimą, jų amatus, verslus, prekybinius ryšius su kaimynais. Palikus didžiulę spragą žmonių istorinėje atmintyje, tauta nebetenka savo genetinio kodo, sampratos, kas mes tokie esame, iš kur atėjome, kuo esame įdomūs pasauliui. Ir čia savo misiją privalo atlikti mokslininkai, nuolatos primindami , kad esame baltai su seniausia pasaulyje indoeuropietiška prokalbe, anot profesoriaus Romualdo Grigo, niekur kitur Europoje nesurastais įtvirtintais piliakalniais ir įdomiu mitologiniu dievų panteonu.
Kodėl verta atskiro dėmesio Karšuvos žemė?
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, senųjų Lietuvos kapinių ir palaidojimų specialistas Vytautas Almonaitis yra parašęs nemažai knygų apie Nemuno žemupį, jam charakteringą geografinį išskirtinumą. Turbūt retai kur besurastume tiek daug upelių, intakų kaip Jurbarko rajone, kuris kartu su didžiąja dalimi Tauragės ir Šilalės krašto laikomas istorine Karšuvos sritimi.
Humanitaras Ruslanas Baranauskas
Čia nuo XIII amžiaus pabaigos vyko nuožmiausios kovos tarp lietuvių ir Livonijos Ordino.
Menkai panagrinėjus vokiečių šaltinius apie galimas jų lokalizacijas, turistams, deja, yra pateikiamas primityvokas, standartinis buvusių lietuvių ir kryžiuočių pilių išdėstymas mūsų krašte.
1996 metais išleistoje didelės apimties knygoje “Jurbarkas. Istorijos puslapiai.“ nurodomas toks jų išdėstymas: Jurbarkas – Bišpilis, Antkalniškiai – Kolainiai, Skirsnemunė – Christmemelis, Kartupėnai – Bisenė, Veliuona – Junigeda, Seredžius – Peštvė.
Deja tai yra mokyklinuko referato lygio archeologų ataskaita skaitytojams. Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius „nepersistengta“ apžvelgti, kuo reikšmingas lietuvių karybai, apsigynimui nuo priešų buvo Antkalnės piliakalnis, Skronaitės pilis Eržvilke, Meškininkų piliakalnis, Pašilio piliakalnis. Prabėgomis apžiūrėtas Smukučių senkapis, sustojo Smalininkų kapinyno tyrimai. Kas girdėjo archeologo Lino Tamulyno pavardę?
Kodėl verta stabtelti būtent ties Seredžiumi, kiek daug kolegos humanitarai žino apie Dubysos pilį, pagaliau kodėl iki šiol dar mįsle išlieka Medrabos pilies lokalizacijos vieta (1422 metų Vytauto Veliuonos bažnyčios fundacijoje minimas Medinų, Rusteikių kalnas prie Nemuno (in monte Me-dyny alias Rusteyki…; infra montan etiam ad litus fluvii Nemen…)( Codex,1984,p.68; Vitoldiana,1986,p.42). Kas konkrečiai įkėlė koją iš mokslininkų į Rusteikonių piliakalnį ir kodėl jis visiškai ignoruojamas kultūros paveldo departamento atstovų – atskiro straipsnio vertas paaiškinimas.
Palemono ir jo palikuonių įsikūrimas
Kiekvienas miestelis, vietovė, gyvenvietė, miestas turi savo etimologinį paaiškinimą, iš kur atsirado konkretus pavadinimas.
Christmemelis – legenda, ar tikras faktas, kad skersai Nemunu plaukusius kryžiuočius pasitiko krūmuose besislapstantys lietuviai ir norėdami juos sunaikinti ėmėsi gudrybės: persirengęs vyras moters rūbais šaukėsi pagalbos, esą pagonis skriaudžia lenkai krikščionys. Smalsumo vedini čia sustojo kryžiuočiai pasidairyti kokios pagalbos prašosi „netikėliai nekrikštai“ ir buvo išžudyti. Veliuonos pavadinimas galimai kilęs nuo vėlių globėjos Velionos vardo.
Seredžiaus pavadinimas dar anotuotas senuosiuose tarpukario Lietuvos istorijos vadovėliuose. Šios hipotezės laikėsi ir garsus akademikas Juozas Jurginis. Kaip raktinis žodis į šį išaiškinimą buvo paskubomis pačių žmonių XVI amžiuje surašytas Lietuvos metraštis, kurio sąvadas remiasi tiek Ordino metraščiais, vėliau – Simono Grunau “Prūsijos žemės kronika“.
Didysis gintaro prekybos kelias istorikų yra patvirtintas tiek radiniais, tiek senovės Antikos autorių liudijimais, kad Palemonas, neapsikentęs Romos imperatoriaus Nerono teroro ir persekiojimo privalėjo su artimiausiais žmonėmis ieškoti saugaus prieglobsčio kituose kraštuose.
Vietovės baltų žemėse apsistojus buvo išžvalgomos, įvertinamos ir prasideda pirmieji apgyvendinimai, įtvirtintų šlaitų – piliakalnių tarpsnis.
Vienas iš Palemono sūnų- Kunas įkurdina Kauną, Spera- Širvintas, Jurkus ir Barkus- Jurbarką
Atvykėliai stebėjosi kraštovaizdžiu, kraipė galvas, ir vis sau po nosimi šnabždėjo- „še radom, še radom“.
Galbūt tai galėjo ir likti gražiu mitologiniu pasakojimu, nepagrįstu jokiais solidžiais archeologiniais radiniais, jeigu ne tarpukaryje juridiškai įsteigtos prezidento Antano Smetonos švietimo ministro potvarkiu 1920 metais balandžio 3 dienos 276 reglamentu pradėjusios galioti Valstybės archeologijos ( tarpukario periodikoje užrašyta „archajologijos“) komisijos taisyklės.
Komisija įsipareigota globoti Lietuvoje esančius praeities paminklus ir liekanas, piliakalnius, kapinynus, aukurus, pilis, dvarus, rūmus, kolekcionuoti ir kaupti įvairius radinius, juos eksponuoti kartu su svarbiais dokumentais muziejuose.
Visuomenės, mokslininkų entuziazmas, patriotizmas buvo didžiulis. Praktiškai vos ne kiekviename miestelyje veikė visuomeninės organizacijos, leista 11 dienraščių, 40 savaitraščių, profesionaliai savo pareigas atliko kraštotyrininkai. Archeologas, restauratorius Adolfas Tautavičius aprašė tarpukaryje Seredžiuje surastų romėniškų monetų vertę. Nemažai Romos imperijos egzistavimo periodo monetų rasta Veliuonoje, Kulautuvoje ( Kauno rajonas), Algimantuose ( Raseinių rajone, Dargiškėje, Janapolėje ( Telšių rajonas) (//htpp: Numizmatika 1. Lietuvos nacionalinis muziejus.2000)
Tai- neginčijamas įrodymas, kad egzistavo didysis prekybinis kelias tarp romėnų ir baltų, išsamiai išgvildentas netgi istorijos tėvo Herodoto veikale „Istorija“. Gintaras – etimologinis išvestinis žodis „aestis“, visa besidriekusi teritorija už Romos imperijos ribų, skitų – Europos Sarmatija apibūdinta Aleksandro Gvagnini veikale “Europos Sarmatijos aprašymas“. Juo rėmėsi ir jį citavo pirmieji Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystės humanitarai Motiejus Strijkovskis, Albertas Vijūkas- Kojelavičius, vėliau Simonas Daukantas, daktaras patriarchas Jonas Basanavičius.
Seredžius – pirmoji Lietuvos sostinė?
Šis retorinis klausimas nuolatos gerąja prasme „kankina“ Seredžiaus krašto patriotą, visuomenininką Arvydą Sviderskį. Sudėtingam rebusui įminti lapkričio 13-ąją Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos daugiafunkciniame centre organizuotas brandus, turiningas renginys būtent akcentuoti Seredžiaus, kaip išskirtinio kovų su kryžiuočiais forposto ir galimai pirmosios Lietuvos sostinės reikšmę valstybės istorijos raidoje.
Seredišis Arvydas Sviderskis ir karo istorikas Valdas Rakutis (dešinėje)
Į šį renginį atvykti surado laiko vienas iš kompetentingiausių Lietuvos istorikų, Seimo narys, karo istorijos tyrinėtojas Valdas Rakutis, kurio šeimos šaknys – Kriūkuose, iš kur kilusi profesoriaus motina.
Ilgą laiką Lietuvos mokslininkai įtariai, skeptiškai žiūrėjo į Palemono legendos prasmę, o mūsų valstybės pradžią įžvelgėtik su Mindaugo asmenybe. Nors tiksliai pasakyti kas buvo ta Voruta, kur ji stovėjo, deja geriausiu noru- tik istorinių interpretacijų objektas.
Kolegos archeologai, mokslinių institutų atstovai dažnai mėgsta konferencijose kalbėti apie romėniškas monetas, surastus lobius, tarsi pritardami tai dar Daukanto, Basanavičiaus veikaluose gvildentai romėniškosios kilmės teorijai. Tačiau neformaliuose pokalbiuose staiga pasikeičia jų pozicija, liepia nesivaikyti populiarių pseudomokslo idėjų. Betgi kaip paaiškinti Seredžiuje ir jo apylinkėse surastas romėniškas sestercijas, jau nekalbant apie pavienius „juodųjų archeologų“ žygius ?
Ant visų Jurbarko krašto piliakalnių papėdėse stovi lentelės su užrašu – piliakalnis iš I tūkst. pr. Kr. Kai pasižiūrime į monetas, romėniškas seges, kitus papuošalus iš karto chronologiškai galime atsekti koks tai laikotarpis. Ko gero jų sąmoningai kažkas neužkasė, kad vėliau būtų galima klaidinti mokslininkus?
Profesorius Valdas Rakutis yra pasakęs archeologams, „o ką sakytumėte jeigu Seredžiaus senosiose kapinėse būtų surasti kokio romėno palaikai, griaučiai su įkapėmis“?. Beliktų konstatuoti, kad tikrai čia gyventa romėnų?
Todėl susirinkusiam gausiai serediškių ir svečių bendruomenei Valdas Rakutis palinkėjo didelės sėkmės įgyvendinant projektą išpopuliarinti Seredžių kaip turistinės traukos epicentrą. Idėjas privalo generuoti Jurbarko verslo ir turizmo centro specialistės, kad vykstant Nemuno žemupiu matytųsi prasmė, kodėl čia verta apsilankyti, nusifotografuoti, galbūt įsigyti kokį suvenyrą? Kaip gerasis pavyzdys gali būti Prancūzijoje Meco kelias netoli Verdeno, įvardintas „laisvės keliu“. Per žiaurias I Pasaulinio karo Verdeno kautynes, istoriografijoje įvardintas „Verdeno mėsmale“ žuvo siaubingas skaičius prancūzų, vokiečių karių ( arti milijono). Žemė buvo išrausta nuo šrapnelių, kulkų. Bet čia užtenka vietos paminklui, abiejų priešiškų pusių karių kapams.
Kodėl per Seredžių negali driektis laisvės kelias, kiek dabar turistams patraukli mistinio „rojaus kelio“ į Jurbarką mintis?
Valdui Rakučiui teko lankytis Norvegijoje, Danijoje. Kelia didelę nuostabą kaip saugomas dvasinis, materialinis, mitologinis paveldas, pagoniškojo gyvenimo artefaktai. Ar Lietuvos valstybė saugo savo dievų žynių palikimą? Kiek iečių lūžo, kol buvo pripažinta Romuva kaip atskira religinė bendruomenė. Neturime kryžiuočių kelių aprašymų, pagaliau tam skirtų stendo, atskiro muziejaus. Ydinga manyti, kad kryžiuočiai buvo tik vokiečiai, tai – visų Europos didžiųjų monarchijų vienuoliai maldininkai. Dabar jų ginklai, kronikos, vėliavos saugomos tik Lenkijoje Malbroke (Marienburgo pilis – Ordino rezidencijos sostinė).
Malborko pilis Lenkijoje
Renginio pabaigoje Arvydas Sviderskis, mokytoja kraštotyrininkė Margarita Baršauskienė įteikė pranešėjui, susirinkusiems dovanas, o kraštietis Seimo narys Ričardas Juška apgailestavo, kad savivaldybėse neišsaugoti kraštotyros skyriai, nebedirba etninės kultūros specialistai. Galbūt dar nevėlu visa tai susigrąžinti?