Daugelis sodybų savininkų norėtų, kad jų namai žiemą vasarą skendėtų žalumoje ir žieduose, tačiau tokią svajonę paversti realybe pavyksta ne visiems. Netoli Jurbarko įsikūrusį Dainių kaimą, jau senokai tapusį priemiestine gyvenviete, puošia visus metus akį traukianti didžiulė Vitalijos ir Leono Petraičių sodyba. Šie žalumos, ryškiaspalvių medžių, krūmų ir daugiamečių gėlių apsupti namai ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir į kolektyvinius sodus vykstantiems jurbarkiečiams tapo žmonių rankomis sukurto grožio, tvarkingo planavimo ir saikingumo pavyzdžiu.
Iš visų kampų nori matyti grožį
Savo gyvenimo pasaką Vitalija ir Leonas vienoje vaizdingiausių Jurbarko apylinkių pradėjo kurti prieš 25 metus. Tuomet ši vieta dar buvo plynas laukas, kurią lyg rūkas visą vasarą gaubdavo pro šalį žvyrkeliu lekiančių automobilių keliamos dulkės. Jau tuomet Vitalija buvo įsitikinusi, kad apsaugoti nuo jų sodybą gali tik žaluma. Bet praėjusio šimtmečio pradžioje Lietuvoje dar nebuvo nei didelio augalų pasirinkimo, nei žurnalų, kuriuose būtų buvę galima pasižiūrėti sėkmingai kuriamo kraštovaizdžio pavyzdžių, todėl teko pasikliauti savo vaizduote ir nuojauta.
„Gal kam atrodo, kad mūsų sodyboje per daug tujų. Kai nebuvo iš ko rinktis, sodinome, ką gavome, o tuja visais laikais puošdavo lietuviškas sodybas. Išsaugojau šią tradiciją, skirtingų spalvų ir formų vakarines tujas naudodama kaip akcentus įvairiausiose sodybos vietose – man šie augalai gražūs ir žiemą, kai trūksta žalumos ir spalvų, juos lengva prižiūrėti ir formuoti“,- tikina V. Petraitienė.
Samdyti landšafto architektą ar kokį planuotoją tuomet dar nebuvo iš ko, tad šiuo darbu užsiėmė pati Vitalija. Atsistodavo kuriame nors sodybos kampelyje ir svarstydavo, ką iš ten norėtų matyti. Dabar jau net ir pati nežino, kaip jai pavyko taip sėkmingai suplanuoti vietas medžiams ir krūmams, kad per daugybę metų nieko neprireikė keisti, o aplink namą liko didžiulė jauki erdvė, kurioje ir takams, ir pavėsinei, ir sūpynėms, ir mažosios architektūros akcentams vis dar užtenka vietos.
Vitalija pripažįsta, jog laikėsi vienintelio planavimo principo – išsaugoti atstumus nuo augalų, kad užaugę jie neužgožtų, o išryškintų vieni kitus, puoštų namų aplinką, bet neužstotų saulės nei gėlėms, nei namuose gyvenantiems žmonėms.
Aštrių kampų ir tiesių linijų nemėgstanti moteris tapo tikru kantrybės išbandymu kiemą ir takus trinkelėmis grindusiems darbininkams: vyrams teko ne tik pjaustyti trinkeles, kad takai natūraliai išsivingiuotų ten, kur nori vaikščioti šeimininkai ir lakstyti jų vaikai, bet ir daryti tai preciziškai tvarkingai. Gėlynams išryškinti visa šeima rinko akmenis prie Mituvos užtvankos ir nešė juos į namus ant kalno. Akmuo V. Petraitienei yra ilgaamžiškumo, pastovumo įsikūnijimas – jie nedyla, neblunka, negenda, nebent apsamanoję tampa dar gražesni.
Pastovumą už viską labiau vertinanti Vitalija savo sodyboje „revoliucijų“ nekelia – nerauna jau užaugusių medžių ir nesodina naujų, madingesnių, tačiau kasmet papildo aplinką naujais akcentais.
Meilė gėlėms – įgimta
Šeima neskaičiuoja, kiek per ketvirtį amžiaus savo 50 arų sodyboje pasodino ir užaugino medžių, o Vitalija negali pasakyti, kiek ir kokių gėlių auga jos valdose. Savo meile gėlėms verslininkė vadina įgimta ir neįsivaizduoja, kaip žmonės gali gyventi, nematydami gėlių žiedų, neturėdami ką pasimerkti kambaryje.
Tačiau ir pati Vitalija gėles skina tik tuomet, jei laukia svečių ar į tėviškę grįžtančių vaikų. Arba po audrų, kai vėjų ir lietaus nulaužyti žiedai sugula ant žemės. Bet gražiausios jai natūraliai lauke žydinčios gėlės. Vitalija neslepia, kad keičiasi ir jos skonis. Buvo laikai, kai visą sodybą apgaubdavo kaskadomis krintančių petunijų žiedai, vėliau jas pakeitė pelargonijos. Nemažai šių ryškiaspalvių gražuolių yra ir dabar, tačiau visas vienmetes šeimininkė pamažu keičia daugiametėmis. Joms reikia kur kas mažiau priežiūros, nei lepioms vasarinėms gėlėms, todėl verslininkė rado būdą tapyti savo laiką.
Išimtį moteris daro tik darželių karalienei rožei. Skaudžiai duria spygliai, reikia nuolat karpyti nudžiūvusius žiedynus, rinkti ant akmenukų nukritusius žiedlapius, tačiau viską atperka ilgas, iki pat lapkričio trunkantis žydėjimas.
Kuo toliau, tuo labiau jurbarkietė vertina daugiamečius, senąsias lietuviškas sodybas puošusius žydinčius augalus. Atradimu gali tapti net ir toks paprastas augalas, kaip daugelio vos ne piktžole laikoma, bet visą vasarą žydinti medetka arba didysis žiovenis: „šuniukais“ vadinami jo žiedeliai šildo širdį vaikystės prisiminimais. Naujausia V. Petraitienės meilė – levanda, skleidžianti gaivų kvapą ir puošianti aplinką dangaus mėlynumo atspalviais.
Tokių daugiamečių gėlių Petraičių sodyboje yra daugybė ir jos žydi nuo ankstyvo pavasario iki pat šalčių. Pasak Vitalijos, tam nereikia didelio mokslo – užtenka žinoti augalų žydėjimo ciklą ir susodinti juos taip, kad vieniems nužydėjus, pradėtų skleistis kitų žiedai.
Kai kiemą užkloja sniegas, Petraičių širdis džiugina daugybė kambarinių gėlių. Pomėgis joms irgi susiformavo vaikystėje. Tačiau pati sau vazoninių gėlių Vitalija neperka. Dauguma augalų yra dovanoti, išmainyti su draugėmis, išauginti iš mažų daigelių.
„Žinau, kad kambariuose jų yra per daug, bet išmesti nekyla ranka. O ir patogu – nereikia daug baldų: kai turi gėlių, jaukiai aplinkai sukurti užtenka staliuko ir foteliuko. Nerandu geresnės vietos knygai paskaityti, kava pasimėgauti“,- neslepia moteris, daug metų svajojanti apie tikrą oranžeriją. Svajonė jau seniai galėjo išsipildyti, tik Vitaliją nuo to sulaiko žinojimas, kad augalams oranžerijoje reikia skirti dar daug laiko, o verslu užimtiems žmonėms laikas dabar brangesnis už pinigus.
Visus darbus įveikia patys
Prižiūrėti tokią didžiulę, augalais turtingą sodybą – daug pastangų, laiko reikalaujantis ir niekada nesibaigiantis darbas. Vien vejai nupjauti vasarą tenka kas savaitę skirti bent po pusdienį. Leonas džiaugiasi, kad šį darbą gerokai paspartina traktoriukas, tačiau visi kampeliai, takelių ir gėlynų pakraščiukai vis tiek neapsieina be žmogaus rankų.
Šeimos sukurtas sėkmingas verslas leistų pasisamdyti ne vieną padėjėją ar net jaukų grožį kuriantį dazainerį, tačiau Vitalija su Leonu po senovei viską tebedaro patys. Ne dėl to, kad reiktų labai taupyti. Moteris ne kartą įsitikino, kaip sunku rasti sąžiningai, kaip sau dirbantį žmogų.
„Kas iš to, kad man nuravės gėlių darželį – jei šalia nestovėsiu, nenuskins peržydėjusių žiedynų, nenurinks sukritusių žiedlapių, o ir nupešta žole ilgai nesidžiaugsi – tuoj ataugs ir reikės iš naujo ravėti. Todėl visi vasaros vakarai, savaitgaliai skirti sodybai prižiūrėti“,- tikina V. Petraitienė.
Nei verslas, nei sodybos priežiūra netrukdo jai keliauti – būtent kelionėse Vitalija mato ypatingą gyvenimo prasmę. Iki koronaviruso pandemijos spėjo pabuvoti Kuboje, Singapūre, Malaizijoje, aplankyti visas pietinės Europos valstybes ir kaimynines šalis. Kuboje visą laiką jautė nepaaiškinamą stresą, tarsi būtų grįžusi į sovietmetį, iš Singapūro grįžo taip ir nesupratusi, ko ten trūksta, tik Malaizija paliko neišdildomą įspūdį, ypač ten visus metus žydinčios žmogaus ūgio orchidėjos, džiuginančios neįtikėtino didumo žiedais.
Dabar Petraičiai važinėja po Lietuvą ir negali atsidžiaugti supratimu, kiek daug neatrastų pasaulių mes čia turime.
„Vienos dienos kelionėms nereikia nei daug laiko, nei daug investicijų – susėdi į automobilį ir važiuoji. Pora trejetą valandų – ir atsiduri ten, kur žmones gyvena visiškai kitaip, nei mes. Skirtinga, įdomi mūsų šalis, ir žmonės visur stebina kūrybingumu“,- džiaugėsi didžiausia vertybe grožį ir įspūdžius laikanti verslininkė.
Tokiose išvykose ji negaili laiko pasukti ten, kur niekas neveža turistų: vaikšto pokario partizanų numintais takais, atranda jų kovų vietas, prasibrovusi pro brūzgynus, apžiūri senus, visų pamirštus prieškario laikų dvarus.
„Yra daugybė vietų, kurios dar tebelaukia žmonių dėmesio. Gal tie aižėjančių raudonų plytų pastatai ir niekada nebus atnaujinti, bet tai yra tos istorinės vertybės, kurios patvirtina, kad Lietuva visada gerai gyveno ir buvo tokia pat didinga valstybė, kaip kitos Europos šalys. Kaip gaila, kad mūsų žmonių savivertę sumenkino sovietinė okupacija“,- įsitikinusi verslininkė.
Važinėdama pas kaimuose gyvenančius savo klientus, V. Petraitienė džiaugiasi matydama, kaip gražėja miesteliai, kuriasi nauji vienkiemiai, žmonės vis gražiau tvarko savo aplinką. Norėtų tik vieno – kad visa tai vyktų greičiau, nes dar labai daug vietų, kur vaizdą gadina suverstos mėšlo krūvos, senų rakandų, nenaudojamos technikos priversti ūkininkų kiemai. Pasiteisinimas, kad nėra laiko viskam sutvarkyti, Vitalijos neveikia – anot jos, serialams ir kavutei su draugais laiko užtenka visiems.
Socialiniuose tinkluose pasidžiaugti savo gėlėmis ar užaugintu gausiu sodų ir daržų derliumi nevengianti verslininkė dažnai sulaukia komentarų, kad gyvena kaime kaip pasakoje. „Tikrai taip, tik ta pasaka sukuriama sunkiu kasdieniu darbu. Kas trukdo ją susikurti visiems?- stebisi Vitalija, žiūrėdama į visai neponiškas savo rankas.
Autorės ir V. Petraitienės nuotraukos.
