Visą šią savaitę Lietuva neatitraukė akių nuo Vilniaus, kur surengtas didžiausias pastarųjų metų protestas – traktorių žygis prie Vyriausybės. Šiandien visais šalies kelias ūkininkai traukia namo. Kai kurių jų laukia 10 valandų kelionė, iš kurios grįš „be nugarų“. Užtat laimingi.
Ne dėl ministro ir premjerės išdalintų pažadų. Ūkininkai parodė mums visiems, kas yra demokratija, tikra vienybė ir tikras lietuviškumas. Vilniuje įvyko pats draugiškiausias protestas pasaulyje, nors kas jau kas, o jie tikrai turėjo priežasčių daužyti Seimo langus ir apmėtyti Vyriausybės rūmus kiaušiniais. Mūsų valstybėje nepaisoma Konstitucijos nuostatos, kad nuosavybė – šventa. Kalbu apie pievas, kuriose nebeliko karvių, todėl norima saugoti paukščiukus ir gėlytes. Reikalaujama jas paversti šlapynėmis ir nedirbti, nes gamtą reikia saugoti.
Skaitau pažįstamų žurnalistų, ir ne tik jų, pasisakymus socialiniuose tinkluose ir negaliu patikėti: mūsų kaimo žmonės, kurie augina duoną ir gamina kasdienį maistą, kurių naminių sūrių ir dešrų pageidaujame ant savo šventinio stalo ir sutinkame už juos mokėti brangiau nei parduotuvėje, vadinami kenkėjais, gamtos niokotojais, koneveikiami, kad važiuoja šiuolaikiškais traktoriais, kurie, beje, daugumai jų net nepriklauso – yra banko nuosavybė ir gali būti atimti, jei ūkininkas neturės už ką susimokėti paskolų su žvėriškomis palūkanomis.
Jurbarko krašto ūkininkai, į Vilnių nuvairavę traktorius reikalauti, kad nebūtų nuvaryti nuo savo pačių žemės.
Protestuoti žmonės išsiruošė ne iš neturėjimo ką veikti: tos pievos, kurių jiems neleidžiama dirbti, bet reikalaujama prižiūrėti, yra jų žemė – maitintoja, vienintelė galimybė užsidirbti. Tūkstančiai ūkininkų gavo naujametinį Nacionalinės mokėjimo agentūros „pasveikinimą“ su reikalavimu jau šį pavasarį atkurti daugiametes pievas – ten, kur jau pasėti, gražiai sudygę ir pavasario laukia žiemkenčiai!
Socialiniuose tinkluose protingi miestiečiai kolektyviai piktinasi, kad ūkininkai politikuoja, net nežino, ko nori, nes, matote, neaiškina savo reikalavimų, o žurnalistai jų neanalizuoja ir nepaneigia… Kas norėjo išgirsti, išgirdo, perskaitė, patys išsianalizavo – internetinėje erdvėje yra daugybė žemės ūkio informacinių leidinių, o socialiniuose tinkluose – masė ūkininkų pasisakymų. Bet viską už visus geriau žinantys „profesoriai“ prieštarauja, kad prieštarautų, ir dergia tuos, kurie juos maitina.
Protestas ūkininkams kainavo ne tik daug sveikatos. Kai kurie ūkininkai, net iš tolimų Žemaitijos rajonų, nuvairavę traktorius į Vilnių, kiekvieną vakarą su palaikančių ūkininkų autobusais grįždavo namo pašerti gyvulių ir apžiūrėti ūkio. Mums, miestiečiams, tai neįsivaizduojamas dalykas. Bet žmonės, gyvenantys kaime, žino, kad karvė negali būti nemilžta savaitę, kad jai reikia vandens ir pašaro, kad ji gali susirgti…
Nesakau, kad ūkininkai aukojosi, iš šono žiūrint, Gedimino prospekte visi ten smagiai leido laiką. Sėdėdami šiltai ant savo sofų, negalvojame apie tai, kad visas dienas oras buvo šuniškas, kad vakarais į savo laikinas prieglaudas tie besišypsantys ir dainuojantys ūkininkai grįždavo šlapi iki paskutinio siūlo galo, ir kad ne vienam kelias šaltas naktis teko prabūti traktoriuje. Ūkininkai parodė, kad jiems nebaisūs jokie sunkumai. Ir tas mane „veža“.
Visada palaikau visus mitinguotojus, net šeimų maršą, nes ten irgi rinkosi žmonės. Mūsų, lietuviai, ir man nesvarbu, kokio jie išsilavinimo, kokių politinių pažiūrų, kokį dievą garbina ir už kokį prezidentą pasiruošę mesti akmenį į dabartinės valdžios daržą. Neseni įvykiai Šilutėje parodė, kad demokratija mūsų šalyje dar yra kaip tas žiemkentys, kurį reikalaujama sunaikinti, kad pievoje žydėtų gėlytės. Ūkininkų žygis traktoriais į Vilnių parodė, kad demokratija pagaliau „dygsta“ ir pas mus. „Vilniau, mes grįšime“,- pažadėjo ūkininkai, išvažiavę iš sostinės pilnomis kišenėmis pažadų. Dabar neabejoju, kad jie sugrįš, tik reikėtų, kad su jais kartu į Vilnių protestuoti važiuotume ir visi mes, valgantys jų išaugintą duoną. Demokratija Lietuvoje sunkiai skinasi kelią, nes mūsų vis dar jaunoje valstybėje yra daugiau baimės nei noro už save pakovoti.
O tiems, kurie sako, kad ūkininkai veltėdžiai, visuomenės išlaikytiniai ir lengvatų gaudytojai, įdedu trumpą analizę. Ne savo, valstybės institucijų atliktą, užtat iškalbingą.
Statistikos departamento duomenimis, žemės ūkio sukuriama bendroji pridėtinė vertė 2016 m. sudarė 3,5 proc. BVP, 2017 m. – 3,9 proc. BVP, 2018 m. – 3,2 proc. BVP, 2019 m. – 3,6 proc. BVP, 2020 m. – 3,7 proc. BVP. Lietuvos žemės ūkis išsiskiria tuo, kad jo indėlis į ekonomiką yra pakankamai didelis, kadangi ES vidurkis kone dvigubai mažesnis.
Valstybės duomenų agentūros išankstiniais skaičiavimais, 2023 m. sausio–spalio mėn. iš Lietuvos eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 6382,5 mln. EUR, o žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė beveik penktadalį viso šalies prekių eksporto. Lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų 2023 m. sausio–spalio mėn. buvo eksportuota už 4623,1 mln. EUR. Tačiau palyginti su 2022 m. sausio–spalio mėn., lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sumažėjo 229,6 mln. EUR arba 4,7 proc. Mažėjimas akivaizdžiai susijęs su krize žemės ūkyje, ir jos nematyti gali tik tas, kuris neiškiša nosies iš savo miesto burbulo.