Per Jurbarko rajono šiaurinį pakraštį geležinkelio vėžė nutiesta 1933 metais, tada įkurta ir Varlaukio geležinkelio stotis – šiemet minime jos 90-metį. Geležinkelis mūsų krašte nedaug tepakeitė, tik išaugino Lybiškių kaimą, bet stotis išliko daugybės žmonių prisiminimuose. Siekdami sumažinti pasipriešinimą iš čia 1941 – 1953 metais į tremtį gyvuliniuose vagonuose okupantai išvežė šviesiausius, darbščiausius, sąmoningiausius lietuvius. Kasmet prie geležinkelio bėgių kaip atmintis šviečia žvakių liepsnelės, sugula negrįžusių tėvų ir senelių atminimui pagerbti padėtos lauko gėlių puokštės. Jurbarko viešosios bibliotekos Lybiškių filialo bibliotekininkė Laimutė Keterienė atliko didžiulį darbą: surinko ir aprašė Varlaukio geležinkelio stoties istoriją. Dėkojame jai ir dalijamės šiuo straipsniu, kad savo krašto istoriją prisimintų kuo daugiau žmonių.
Laimutė KETERIENĖ
Iš Lybiškių kaimo praeities
Lybiškiai, tuomet Viduklės valsčiuje buvęs dvaras, minimi nuo 1583 m. O jau 1820 m. čia užfiksuoti 7 kiemai, 89 gyventojai. Nuo 1902 m. Lybiškiai priklausė Skaudvilės valsčiui, kuriame buvo net trys palivarkai ir kaimas, o juose gyveno 167 žmonės. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių- Radviliškio geležinkelį, kurio atsiradimas prisidėjo prie kaimo gyvenvietės augimo.
1923 m. gyventojų surašinėtojai jau rado 30 ūkių, 201 gyventoją. Lybiškių suklestėjimas prasidėjo sovietmečiu, kai kaimelis tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. Nuo 1989 m. čia gyveno net 423 žmonės, o 2001 m., uždarius geležinkelio stotį, gyventojų skaičius Lybiškiuose sumažėjo ir pagal statistikos duomenys nuo 2017 m. čia gyveno tik 270 gyventojų.
Nutiesus geležinkelį Lybiškiuose, 1933 m. buvo įrengtos dvi stotys, kurių pavadinimas neatitiko jų geografinės vietos. „Lybiškių“ stotelė buvo į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario, o pačiuose Lybiškiuose stotis pavadinta „Varlaukio“ vardu. Varlaukio geležinkelio stoties pastatas išlikęs autentiškas, jo išvaizda nepasikeitė. Tai geras tuo metu statytų mažųjų geležinkelio stočių pavyzdys, kuomet pastatas turi modernizmo bruožų, buvo reprezentatyvus ir funkcionalus, sujungtas su prekių sandėliu bei pasižymintis ir istorine verte (iš V. ir J. Almonaičių knygos „Pietų Karšuva“, 288 psl.).
Darbas geležinkelio stotyje
Varlaukio geležinkelio stotis anksčiau priklausė Pabaltijo geležinkelio ruožui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – Šiaulių geležinkelio apygardai. Stoties veiklai užtikrinti reikėjo šių pareigybių darbuotojų: stoties budėtojų, iešmininkų – pervažininkų, kelio darbininkų, apeigininkų, komercijos darbuotojų. Eismininkų ir komercininkų darbą kontroliavo, jiems vadovavo bei krovos darbais rūpinosi stoties viršininkas, o už kelių tarnybos darbą buvo atsakingas kelio meistras. Vieną kartą per mėnesį stoties viršininkas su kelio meistru apžiūrėdavo visus stoties įrenginius ir priimdavo sprendimus dėl jų veikimo, kuo galima naudotis, o kas saugiam eismui užtikrinti privalo būti suremontuota. Būdavo atvejų, kad įrenginiais naudotis uždrausdavo.
Stoties budėtojas buvo atsakingas už saugaus traukinių eismo organizavimą, ruošė traukinių priėmimo ir išleidimo maršrutus, įjungdavo atitinkamus šviesoforo signalus. Visa tai būdavo atliekama specialios įrangos pagalba, todėl stoties budėtojo darbas buvo be galo tikslus ir reikalavo didžiulės atsakomybės. Žodiniai pasakymai buvo reglamentuoti ir susigalvojęs bet ko nepasakysi, turėjai kalbėti tiksliai taip, kaip reglamente.
Geležinkelio stoties darbas turėjo būti organizuojamas taip, kad krovos operacijos truktų kuo trumpiau, nes tai įtakojo prastovų laiką, už kurį reikėjo brangiai mokėti. Todėl atvežti vagonai iškrovai turėjo būti kuo greičiau nuvaromi į paskirties vietą.
Jaunų specialistų poreikis ir jų apgyvendinimas
1933 m., prie pat geležinkelio bėgių buvo pastatyta ne tik stotis, bet ir daugiabutis namas su ūkiniais pastatais stoties darbuotojams. Dauguma darbuotojų buvo ne vietiniai, o aplinkinių kaimų gyventojai, todėl daugiabutyje bei stoties antrajame aukšte buvę du butai buvo pilnai apgyvendinti. Darbas buvo atsakingas ir sunkus, todėl dažnai tarp darbininkų vyko kaita. Pasilikdavo tik tie, kurie sukurdavo šeimas ir turėjo kur gyventi. Sovietmečiu, baigusios Vilniaus geležinkelio technikumą, atvyko Irena Uzdraitė, Ona Samoškaitė, Irena Šestak, Kristina Pilken, Olga Bugai – Juknevičienė. Visos čia susirado antras puses ir liko gyventi Lybiškiuose.
Prisiminimai apie stotį karo metais
Stanislovas Turskis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, prisimena kad jo tėvelis Mikalojus Turskas 1940 m. dirbo geležinkelio stotyje revizoriumi. 1941 m. gavo paskyrimą dirbti Varlaukio stotyje. Buvo paskirtas butas, tad jis su šeima apsigyveno Lybiškiuose, geležinkelininkų name prie stoties, kur pradėjo dirbti budėtoju. Stoties viršininkais tada buvo Stoškis, Sujevič, Jukna, kurie buvo atvažiuojantys, todėl dažnai keisdavosi. 1943 m. tėtis Mikalojus buvo paskirtas stoties viršininku. Tuo metu vyko karas, vokiečiai jo nelietė, nes darbas geležinkelyje buvo kaip sukarinta tarnyba
Mikalojus Turskis su žmona Ona ir vaikais: Klementina, Eugenijumi, Stanislovu 1949 m. (Nuotrauka iš Turskių šeimos asmeninio archyvo)
Stotis po vokiečių atsitraukimo 1944 m.
1944 m. vokiečiai atsitraukdami norėjo susprogdinti stotį, todėl jie užminavo pastatą. Tuo metu atskrido rusų naikintuvai, kurie pradėjo bombarduoti geležinkelio ruožą. Vokiečiai skubiai sušoko į dreziną ir nesuspėjo uždegti Bigfordo virvelės. Stoties darbininkai pasislėpę viską matė ir vokiečiams pasišalinus, likvidavo sprogmenis. Po savęs vokiečių kareiviai susprogdino tik tiltus ir pervažas. Plačiau apie šį įvykį galite paskaityti 2001 m. laikraštyje „Šviesa“ Nr. 39 ir 40 straipsnyje „Geležinkelio paslaptis“ (laikraščio kopiją rasite Lybiškių bibliotekoje). Apie kraupius karo metų įvykius prie geležinkelio stoties pasakojo, dabar jau šviesios atminties Lybiškių kaimo gyventojas Antanas Atkočaitis.
Stoties viršininkai 1950- 2001 m.
1950 m. stočiai ėmė vadovauti Juozas Katinas, vėliau jį pakeitė Juozas Mažulis. Jis išdirbo gal tris metus, nes sirgo sunkia nepagydoma liga. Po jo mirties stočiai vadovauti pradėjo Viktoras Zgurskis, bet jis buvo ne vietinis, todėl ilgai neužsibuvo. Jį pakeitė jaunas specialistas, baigęs Vilniaus geležinkelininkų mokyklą – Eugenijus Turskis, bet metų bėgyje jis buvo pašauktas į sovietų armiją. Į jo vietą buvo komandiruotas budėtojas Antanas Gailius iš Lyduvėnų. 1967 m. jis buvo paskirtas stoties viršininku ir jai vadovavo 20 metų. Buvo reiklus ir griežtas vadovas. Jam išėjus į pensiją, stočiai laikinai vadovavo Olga Bugai – Juknevičienė. Jauna specialistė apsigyveno pačioje stotyje, nes trūko laisvų kambarių daugiabutyje. Ją vėliau pakeitė Kristina Ivanauskienė, dirbusi budėtoja. Ji stočiai vadovavo iki 2001 m., kol buvo uždaryta.
Stoties viršininkė – Kristina Ivanauskienė praleidžia traukinį, 1998 m. (Nuotrauka asmeninio R. Ivanausko archyvo)
Pokario metų kelio darbininkų atsiminimai
Pasakojo Petras Bardauskas, gim. 1922 m., Petkaičių km. gyventojas. Grįžęs iš sovietų armijos, 1947 m. pradėjo ieškoti darbo Kubiliškės kaime, Jurbarko rajone, kur gyveno sesuo Bronė Banienė su vyru Pranu. Kadangi sesers vyras dirbo geležinkelyje apeiginiu, jis jam padėjo gauti darbą geležinkelio tiltų statybos brigadoje, kur išdirbo 7 metus. Tuo metu brigadininkas buvo Petraitis, meistras Abramkis, žydas iš Pagėgių miestelio. Pokario metais tiltai buvo apgriauti, todėl statė naujus per upes: Upyną, Upynikę, Trišiūkštę, Šėmę, medinius postus prie pervažų, garsųjį Lyduvėnų tiltą, susprogdintą karo metais. Kartu su juo dar dirbo A. Žičkus, A. Petraitis, Andrikis, Pr. Kulpys, P. Šimaitis, Mikelaitis. Kiti buvo nevietiniai, o atvykę iš Nemakščių, Verėpų, Skaudvilės. Darbas buvo sunkus, tašė rąstus kirviais, viskas buvo daroma rankomis, o mokėjo labai mažai. Iš pradžių kelis červoncus, vėliau – pirmaisiais rubliais. Kelionės traukiniu darbininkams būdavo nemokamos. 1950 m. sukūrė šeimą, pragyventi iš kelių rublių buvo sunku, todėl 1956 m. išėjo iš geležinkelio ir pradėjo dirbti Varlaukio mašinų – traktorių stotyje vairuotoju.
Antras iš kairės P. Bardauskas (Nuotrauka L. Keterienės asmeninio archyvo)
Pasakojo Angelija Buitkutė – Jakštienė apie tėtį Joną Buitkų, gim. 1912 m. ir dirbusį geležinkelio ruožo apeiginiu. Tėtis darbą geležinkelyje pradėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kadangi gyveno netoli jo, tai jo darbas buvo saugoti geležinkelio tiltą per Upynikę. Po karo, jo saugoti nebereikėjo, tai pradėjo dirbti apeiginiu. O jų buvo trys: Jonas Buitkus, Pranas Banys, Jonas Jokubauskas. Darbo laiko trukmė buvo 8 valandos. Neprisimenu, kad būtų turėjęs išeiginių dienų ir atostogų gaudavo tik 14 dienų per metus. O darbas buvo toks: su savimi turėdavo raudonos ir geltonos spalvos vėliavėles, dūdelę, kuria buvo galima išgauti garsinį signalą, didelį raktą, mažą plaktuką ant ilgo koto, dėžutę su 6 sprogstančiomis petardomis ir, žinoma, indą su vandeniu atsigerti bei pietus kišenėje. Tėtis prižiūrėjo ruožą 3, 5 km nuo namų, o Varlaukio geležinkelio stočiai buvo priskirtas 6 km. ruožas link Viduklės. Apeiginis turėjo per 8 val. 2 kartus apeiti tą ruožą ir dar 2 km ruože atlikti kai kuriuos priskirtus darbus. Turėti kastuvą, užpilti žvyro į kelkraščius, kurių pakraštyje stovėjo stulpeliai, vadinami piketais, kas 100 m. ir vienas didelis stulpas kas 1 km. Aplink juos turėjo būti padarytas apskritas padas iš velėnos, pripilta žvyro ir rankomis iš raudonų plytų duženų padaryta penkiakampė žvaigždė (sovietinis simbolis). Tarpai užpildyti akmenukais, nudažytais baltomis kalkėmis. Geltona susukta vėliavėlė buvo skirta parodyti pravažiuojančiam traukiniui, kad kliūčių nėra, išskleista rodė sumažinti traukiniui greitį, raudona vėliavėlė – sustoti, petardos buvo sustabdyti traukinį ekstremaliu atveju. Visur buvo rankų darbas, atveža žvyrą ir iš atviros vagono platformos reikėdavo kastuvu jį iškrauti (vagonai nebuvo savivarčiai). Be to, dar ir laikas buvo ribotas, kad nesitrukdytų kitų traukinių eismas. Kai brolis paaugo, padėdavo tėčiui, nors dėl saugumo nebuvo galima vaikams dirbti.
Geležinkelio darbuotojai – apeiginiai iš kairės Jonas Buitkus ir Pranas Banys, 1948 m. (Nuotrauka iš asmeninio A. Jakštienės archyvo)
Pasakojo Vaclovas Žukauskas, gim.1925 , gyvenęs Lybiškių km. Pradėjo dirbti 1945 m. geležinkelio ruože Batakiai – Lyduvėnai darbininku. Brigadoje dirbo gal 20 vyrų, nes jei dirbai geležinkelyje neėmė į armiją (sukarinta tarnyba). Atlyginimas buvo mokamas červoncais (apie 30 per mėnesį). Brigadininku tuomet dirbo Fabijonas Zakarauskas, kuris buvo griežtas ir reiklus. Jam išėjus į pensiją, brigadininku buvo paskirtas Alfonsas Sabutis. Kartu su juo dar dirbo Pranas Volungis, Vladas Kazlauskas, Juozas Neverdauskas, Jonas Jokubauskas, Jonas Buitkus (apeiginis), Stanislovas Laurinaitis, o pervažos sargais dirbo Pranciška Lionienė, Putvinskis, iešmininkais Antanas Žukas, Bronius Joga, Algis Jokubauskas. Geležinkelyje išdirbo 46 metus ir ne kartą buvo skatintas premijomis už gerą darbą.
Geležinkelio ruožo „Mosteikiai – Batakiai“ kelio darbininkai: iš kairės į dešinę S. Graneveckas, V. Žukauskas, J. Dovydas, J. Neverdauskas, A. Sabutis (Nuotrauka iš asmeninio O. Žukauskienės archyvo)
Darbuotojų prisiminimai. Darbas geležinkelyje (1967 – 2001 m.)
Pasakojo Ona Gailienė, stoties viršininko Antano Gailiaus žmona. Vyras dirbti geležinkelyje pradėjo 1947 m. Dirbo iešmininku Šienlaukio, Viduklės, Lyduvėnų geležinkelio stotyse. Dirbdamas neakivaizdiniu mokėsi Liepojos geležinkelininkų mokykloje ir ją baigęs, 1967 m. buvo paskirtas Varlaukio geležinkelio stoties viršininku. Išdirbo 20 m., iki pat pensijos. Darbas buvo labai sudėtingas, reikėjo organizuoti vagonų iškrovas, traukinių prastovas, kontroliuoti iešmininkų ir stoties darbą.
Varlaukio geležinkelio stoties budėtojas Antanas Gailius, 1951 m. (Nuotrauka iš Onos Gailienės asmeninio archyvo)
Pasakojo Ona Žukauskienė, gim. 1934 m. Pradėjo dirbti iešmininke 1967 m. Daugiausiai dirbo I poste, į rytus nuo stoties. Darbas buvo praleisti tiesioginius ir rinktinius traukinius. Tiesioginiai tie, kurie važiuoja tiesiai ir nesustoja stotyje, rinktiniai, kurie manevruoja, palieka krovinius arba pasitraukia į kitą kelio šaką, praleisdami tiesioginius. Nurodymus duodavo stoties viršininkas, reikėjo vartyti iešmus: pervesti iš pagrindinio į šalutinius. Darbas buvo atsakingas, kad nesusidurtų traukiniai. Darbas ir egzaminai (kurie buvo vykdomi, kas pusmetį) taip pat rusų kalba. Stotis priklausė Šiauliams. Atlyginimai buvo maži, bet pragyventi užteko, turėjome lengvatą, keleiviniais traukiniais galėjome Lietuvos teritorijoje keliauti nemokamai. Atvykdavo vagonas – parduotuvė, kur geležinkelio darbuotojams buvo pigiau miltai, kruopos, kiti produktai. Buvo ir nemokamas kinas, tai vagonas- klubas, kur galėjo žiūrėti filmus. Iešmininke išdirbo 24 metus, daug kartų buvo apdovanota paskatinamosiomis premijomis.
Iešmininkė O. Žukauskienė prie I-ojo posto
Pasakojo Bronė Skarbalienė, gim.1941 m., gyvenanti Lybiškių km. Iešmininke pradėjo dirbti 1971 m. Išdirbo 30 metų, iki pat stoties uždarymo. Buvo pervažų stotelių budėtoja – iešmininkė. Viena stotelė (vadinosi II) buvo prie pat plento Jurbarkas – Skaudvilė, kita (I)- į rytus už stoties pastato. Tuo metu prie stoties buvo trys geležinkelio atšakos. Eismas buvo gana intensyvus, važiavo keleiviniai, krovininiai, kariniai ešelonai, kurie dažnai manevruodavo. Iešmininko darbas buvo keisti iešmus iš vieno kelio į kitą. Žiemą atkasti iešmus, nuvalyti pervažą, atkasti takelius iki iešmų. Vasarą sutepti tepalu varžtus ir iešmus, kad nesurūdytų ir lengvai vartytųsi. Jos darbo laikotarpiu iešmininkais dirbo: Pranas Volungis, Eugenijus Turskis, Antanas Vaičekauskas, Jonas Šturma, Eugenija Gaidamavičienė. Stotelėje būdavo šalta, nes reikėjo kūrenti anglimis, kurios buvo šlapios ir nelabai kaitriai degė. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pastatyta mūrinė patalpa toliau nuo bėgių ir plento, šildymas buvo elektrinis. Atidaryti ir uždaryti pervažas nuo mašinų reikėjo rankiniu būdu, vėliau buvo pusiau automatinis pervažos atidarymas ir uždarymas. Stoties viršininkas tuo metu buvo Antanas Gailius. Stotyje budėtojais dirbo Eugenijus Turskis, Juozas Šturma, Rūta Žilevičienė, Olga Bugai – Juknevičienė. Darbuotojų darbą dažnai tikrindavo inspektorius Čižauskas. Darbas buvo pamainomis po dvylika valandų, dieninė pamaina, naktinė pamaina ir išeiginė.
B. Skarbalienė prie budėtojo posto (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Pasakojo Rūta Žilevičienė, buvusi stoties budėtoja, šiuo metu gyvenanti Marijampolėje. Į Varlaukio geležinkelio stotį atvyko dirbti su šeima 1971 m. Iš pradžių dirbo budėtoja, vėliau krovinių prekių priėmėja – išdavėja. Tuo metu, per 12 val. reikėjo praleisti net 23 traukinius, kurie ir tiesioginiai buvo, ir manevruodavo. Kolektyve dirbo 13 žmonių. Atlyginimas iš pradžių buvo tik 56 rb. Stoties viršininkas buvo Antanas Gailius, vėliau – Olga Bugai – Juknevičienė.
Pasakojo Nijolė Mančinskienė, išdirbusi geležinkelio tarnyboje 10 metų. Pradėjo dirbti 1981 m. iešmininkės pareigose. Darbo subtilybių išmokė ilgametė darbuotoja Eugenija Gaidamavičienė. Septynis metus buvo iešmininke, vėliau iki uždarymo dirbo stoties budėtoja. Iešmininko darbas buvo sunkus fiziškai – ir dieną, ir naktį, ir per speigą. Reikėjo rengti maršrutus į skirtingus kelius. Kai ji dirbo, tuo metu naktį dar kursuodavo ir keleiviniai traukiniai: Kaliningradas – Ryga , o dieną Šiauliai – Pagėgiai. Žmonės dažnai važiuodavo į Rygą, o dar dažniau į Tauragę apsipirkti, o jaunimas į studijas Šiauliuose. Prekiniai traukiniai sustodavo irgi dažnai, būdavo iškraunamos anglys, kalkės, trąšos, žemės ūkio technika. Nuolat virė darbas, tad ilsėtis nebūdavo kada. Bet darbas vis tiek patiko. Savo dukrai Jolantai patarė, kad studijuotų geležinkelininkų mokslus, nes tikėjo, kad geležinkelis visais laikais bus reikalingas. Džiaugiasi, kad šiuo metu dukra Jolanta Mančinskaitė – Buitkienė yra Pagėgių atraminės geležinkelio stoties vadovė.
N. Mančinskienė su kolegėmis: I. Gustienė, K. Ivanauskienė, O. Prosevičienė, O. Adomaitienė, I. Vilčinskienė (Nuotrauka iš asmeninio N. Mančinskienės archyvo)
Pasakojo Irena Uzdraitė – Vilčinskienė, šiuo metu gyvenanti Klaipėdoje. Pradėjo dirbti 1986 m. kaip praktikantė, o po metų jau kaip diplomuota specialistė kartu su kolegėmis: Ona Samoškaite – Adomaitiene, Irena Šestak- Gustiene, Kristina Pilken- Ivanauskiene. Dirbo jaunas kolektyvas, savaitgaliais kultūros namuose vyko šokiai, jaunoms merginoms netrūko vietinių vaikinų dėmesio. Taip visos jaunos specialistės sukūrė šeimas, gimė vaikai, buvo bendri rūpesčiai ir džiaugsmai. Dalijosi viskuo. Nors kalbėjo trimis kalbomis: lenkų, rusų, lietuvių, bet buvo labai draugiška atmosfera, o Irena su Onute mokė koleges lietuvių kalbos. Jau 1988 m. iš valdžios buvo nurodyta, kad pagrindiniame apie traukinių eismą žurnale rašytumėme tik lietuviškai. Dirbau iki pat stoties uždarymo. Vėliau buvau pervesta dirbti į Tytuvėnų geležinkelio stotį. Šiuo metu Irena dirba Girulių ir Kretingalės stočių budėtoja.
Budėtoja Irena Vilčinskienė, 1998 m. (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)
Su kolegėmis budėtojomis: K. Ivanauskienė, I. Gustienė, O. Adomaitienė, N. Mančinskienė (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)
Pasakojo Loreta Mančinskienė. Dirbti pradėjo iešmininke 1991 m., jos pareigos buvo pusiau centralizuoto iešmo valdymas, traukinių priėmimas ir manevravimas. 1991 -1995 m. dar kursuodavo keleiviniai traukiniai: 8.30 stotyje sustodavo traukinys maršrutu „Radviliškis – Pagėgiai“, o grįždavo 13.10 „Pagėgiai – Radviliškis” per Tauragę. Lybiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai patogu apsipirkti Tauragėje, o ir kelionė buvo nebrangi. Vėliau, dėl mažo keleivių kiekio, maršrutas buvo panaikintas. Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais praleisdavome po 10 – 12 krovininių ešelonų su naftos, cemento produktais, trąšomis, mediena. Stotyje buvo ir iškrovos, ir pakrovos. Daugiausiai iškraudavo trąšas ir pakraudavo rastus į Kaliningrado sritį UAB “Varlaukis“, (Direktorius M. Butkus) ir Žilinsko įmonė – elektros kabelius. Darbas buvo labai atsakingas, nes menkiausia klaida galėjo įtakoti iešmo sugadinimą, dėl to galėjo nuvirsti riedmenys ir būti sugadintas bėgių ešelonas ir važiavimo kelias.
Tradicine tapusi Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, pagerbiant tremtinių ir politinių kalinių atminimą
Nuo 1996 m. Varlaukio geležinkelio stotyje vyksta Atminimo valanda, skirta paminėti Vilties ir Gedulo dieną. Iš šios stoties buvo išvežta apie 60 šeimų, o iš viso Jurbarko rajono į Sibirą buvo išvežti 1693 žmonės (informacija iš knygos 1941-1952 m. Lietuvos tremtiniai 1 d.).
Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m. (Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)
Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, 2022 m. (Nuotrauka iš asmeninio L. Keterienės archyvo)
Stoties uždarymas
Stotis uždaryta 2001 m. rugpjūčio 28 d. Atsarginiai bėgiai išmontuoti 2003 m., sumažėjus eismo intensyvumui.
Atminties centro kūrimosi pradžia Lybiškiuose, Varlaukio geležinkelio stotyje
AB “Lietuvos geležinkeliai“ Jurbarko savivaldybei perimti stotį pasiūlė dar 2014 m. Geležinkelio stoties pastatas buvo perimtas 2018 m. Pastatą prižiūrinti Eržvilko seniūnija įvedė atskirą elektros įvadą, 2020 m. Jurbarko rajono savivaldybė pritarė Lybiškių bendruomenės idėjai steigti Atminties centrą Lybiškiuose. Jurbarko savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyrius parengė projektą „Lybiškių geležinkelio stoties pritaikymas lankymui, įrengiant šaligatvius, automobilių stovėjimo aikštelę Stoties g. ir 2023 m. gautas finansavimas pradėti paruošiamuosius darbus.
Atminties centras Lybiškiuose turėtų tapti vienu svarbiausių lietuvių istorinio atminimo ir savimonės formavimo centru, kurio svarbiausi sėkmingo veikimo principai būtų autentiškumas ir gyvybingumas – saugoma istorija įamžintų praeitį, o aktyvi centro veikla padėtų žmonėms prie to prisiliesti, pažinti ir suprasti.
Varlaukio geležinkelio stotis, 2023 m. (Nuotrauka L. Keterienės)
Tekstas ir nuotraukos iš Lybiškių bibliotkos tinklalapio: