Kasdien vis aukščiau pakylanti saulė pranašauja artėjantį pavasarį, kurio labiausiai laukia gamtos ritmu gyvenantys žmonės. Ne jų kaltė, kad yra priversti kovoti už savo būtį – tokią, kokia visada buvo, ir kokią norėtų išsaugoti savo vaikams.
„Parodėme vilniečiams, kas yra tikroji Lietuva, ir kad joje gyvenantys žmonės nėra prasigėrę kaimo runkeliai, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti, ir lindi kokioje nors skylėje, lyg tebegyventų pirmykštėje santvarkoje“,- sako iš traktorių žygio grįžę, nuo euforijos vis dar neatsigaunantys ūkininkai.
Stakiai, o tikiu, ir kiti rajono kaimai, šauniai pasitiko iš Vilniaus traktoriais parvažiavusius vyrus. Jei tos brangios, dažniausiai purvinos ir mėšlinos mašinos iki šiol buvo skirtos žemei dirbti, tai dabar jos įgavo naują prasmę – tapo kovos priemonėmis. Gal dėl to, kad žemė tebekaustoma įšalo, o Seimo ir sostinės ministerijų sėdmaišininkai neskuba priimti ūkininkams reikalingų sprendimų, tie traktoriai, nublizginti iki švytėjimo, tebestovi kiemuose parengti naujam žygiui.
„Jei tik reikės, vasario pabaigoje mes vėl važiuosime“,- tikina į sostinę šio kaimo ūkininkų koloną vedęs Rolandas Kačiukas. Apie vienybę, kurią jis su bendraminčiais patyrė per tas kelias dienas, Rolandas pasakos anūkams ir proanūkiams, nes tokio įvykio, kad traktoriai iš visos šalies suvažiuotų į Vilnių, Lietuvos istorijoje dar nebuvo.
Iš toli matyti Lebedinskų sodyboje plevėsuojančios trispalvės, ant traktoriaus lango tebėra užklijuota ir Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos lentelė. Sigitas neskuba „nurengti“ traktoriaus, primenančio, kad ūkininkų vienybės jėga yra kur kas didesnė už „Valtra“ „arklių“ skaičių. „Dar neatsigaunu nuo euforijos, sunku papasakoti, ką mačiau, jaučiu ir galvoju“,- neslepia Sigitas, tebegyvenantis žygio nuotaikomis.
Stakių vyrų stiprybė – iš bendruomenės. Jų „Židinys“ penktadienio vakare surengė tokį sutikimą, kad grįžusiems po sunkios kelionės ūkininkams iš džiaugsmo ir jaudulio riedėjo ašaros. Vyrų laukė visas kaimas – daugybė žmonių, visą savaitę stebėję sostinėje vykusius protestus, ir paskubomis iki penktadienio užsakę atminimo dovanas, suruošę vaišes.
Tuo bendruomeniškumu negalėjo atsistebėti UAB „Agrokelias“ agronomė Aušra Aleknaitė, su simbolinėmis dovanomis ir šilčiausiais linkėjimais nuo kolegų iš „Jualdė“, „Vitara Baltic“, aplankiusi Stakių ūkininkų lyderius. „Negaliu atsidžiaugti mūsų ūkininkais – jie mažai kalba, bet daro didelius dalykus“,- tvirtina agronomė, mananti, kad jei visur bendruomenės būtų tokios stiprios ir palaikančios ūkininkus, jie įgautų dar daugiau jėgų pakovoti už visų bendrus interesus.
Kovos rezultatai jau aiškėja: Vyriausybė paskelbė, kad suklydo, nepagrįstai padidindama naftos dujų akcizą, pažadėjo, kad sugrąžins buvusią žymėto dyzelino naudojimo tvarką ir spręs daugiamečių pievų problemą – paaiškėjus, kad ne Europos, o Lietuvos valdžios institucijos turi spręsti pievų atkūrimo problemą, paskelbė, kad nebereikalauja jau šį pavasarį jas atkurti. Vasario viduryje suplanuota neeilinė Seimo sesija, kurioje žemdirbių reikalai bus pirmoje vietoje.
Tačiau didžiausias laimėjimas yra pasikeitęs sostinės visuomenės požiūris į šalies kaimą, apie kurį 2000-ųjų karta žino tik iš senelių pasakojimų. Gedimino prospekto bendruomenė – Vilniaus širdyje gyvenantys ir dirbantys žmonės: biurų klerkai, informacinių technologijų specialistai, kultūros visuomenė tik dabar pamatė, jog tikrieji europiečiai ir yra ūkininkai, gyvenantys ne blogiau nei Vokietijos, Prancūzijos ar Belgijos žemdirbiai. Ir jie turi teisę naudotis tokia pat demokratija, kaip užsienio fermeriai.