Netoli Telšių įsikūręs „Žvėrinčius“ traukia gyvosios gamtos mylėtojų dėmesį, tačiau atvykę į jį pasižvalgyti nustemba pamatę, jog informacijos centre įsikūrė Ubiškės girininkija, o joje nėra visas gamtos paslaptis žinančio ir geriausiai sugebančio atskleisti Petro Dabrišiaus. Tačiau jo ieškoti toli nereikia – žvėrių šamanas šeimininkauja greta girininkijos įsikūrusioje paslaptingoje Vilkynėje.
Šiurpina vilkų kaukimas
Vilkynės vartai plačiai atverti visiems, kurie nori pažinti gamtą ir patirti, jog žmogus yra tik menka jos dalis, privalanti paklusti amžinai besisukančiam laiko ratui. Įžengus į P. Dabrišiaus valdas pasitinka didžiulė banda ožkų ir ožkiukų, kaišiojančių nosį į lankytojų krepšius ir laukiančių, kol bus pavaišinti lauktuvėmis. Tarp akmenų šokuoja triušiai, o gal pusiau zuikiai – nuspręsti, kas jie iš tiesų, nėra lengva, tačiau ir menkai pastabiam lankytojui akivaizdu, jog šioje miškų apsuptoje sodyboje galioja vienintelė – išgyvenimo laukinėmis sąlygomis taisyklė. P. Dabrišius neslepia, jog ožkos eina, kur joms patinka, o triušiai laisvai straksi po kiemą, už kurio – laukinis, šimtus hektarų užimantis miškas.
Ir nuo jo sklinda bauginantis vilkų kaukimas. Tie, kas pilkių norėtų pamatyti aptvare, apsilankę Vilkynėje gali ir nusivilti. Čia ne zoologijos sodas. Tiesa, keliose sodybos vietose yra šunų, labai panašių į vilkus, tačiau P. Dabrišius ragina neapsigauti.
„Ir tas, ir kitas yra tik pusiau vilkas. Jei vilką nušauna, vilkė eina ieškoti patino, nes nori turėti vaikų. Ką kaime randa, su tuo parujoja. Vilkų ir šunų genetika yra ta pati, jie susikryžmina ir atsitinka taip, kad užaugę vilkai negali gyventi nei miške, nei prie žmogaus. Neranda sau vietos kaip afrikiečių ir europiečių vaikai: pilni energijos, bet neklauso, laksto į viskas puses be jokio tikslo. Taip ir netikri vilkai: nesirūpina auginti vaikų, palieka juos vilkei, o patys traukia į kaimus, pjauna gyvulius“,- aiškina P. Dabrišius.
Pusvilkiai – ne vieninteliai sodybos gyventojai. Aptvaro sienomis karstosi meškėnas praustukas. „Atvežė jį mums iš Šiaulių žmonės ir paliko. Viską namuose draskė, negalėjo laikyti. Invazinis gyvūnas, nereikia tokių imti“,- patarinėja miškininkas.
Nuo neatmenamų laikų sodyboje gyvena ir lapinas. Senutėlis, jau paliegęs ir nelabai gražus. Taip pat svečias iš miesto. Tiems, kas sako, jog gyvūną reikėtų paleisti į mišką, P. Dabišius atkakliai aiškina, kad pripratę gyventi su žmogumi, jis laukinėje gamtoje neišgyvens – maisto ieškoti eis prie žmonių, ir anksčiau ar vėliau, pateks medžiotojų akiratin. O čia kasdien gauna po išsidėjusią seną vištą – tokias, pasak Petro, ūkininkai pardavinėja po 80 euro centų.
Kur baliavoja vilkai
Vilkynė – šiurpi vieta. Ne tik dėl iš miško kaskart pasigirstančio vilkų kaukimo. P. Dabrišius sako, jog čia niekas negyveno dešimtmetį, ir jei jis nebūtų užmatęs tarp miškų įsispraudusios sodybos, visi pastatai jau seniai būtų susmegę žemėn.
Dabar tarpumiškis pilnas pastatų pastatėlių: iš karčių sudėtų į piramides panašių statinių, kokius anksčiau šių kraštų žmonės naudodavo jovalams virti, namelių mažais langeliais, pirčių, daržinių – vieni naudojami pagal paskirtį, kiti jau seniai ją pakeitė.
Daugiau nei 100 metų miške prastovėjusį kluoną už 1000 litų kažkas pardavė malkoms. Petras jį išardė po rąstą, kiekvieną pažymėjo skaičiuku ir parsivežė į sodybą. Sustatęs pavadino Vilkyne, nes čia baliavoja vilkai. „Kokie vilkai? Oi, visokių čia yra buvę – ir dvikojų, ir keturkojų. Ateina vienokie, išeina kitokie“,- nesuprasi, rimtai ar juokais aiškina miškininkas.
Daržinėje įrengtas „Pramogų centras“. Iš tiesų tai labiau muziejus, nes vienoje pusėje krūvomis sukrauti seni daiktai, knygos, indai, namų apyvokos rakandai. Bet čia pat, kitame daržinės gale, įrengtas didžiulis gultas, o kopėčiomis galima pakilti ant perdengimo, kur irgi įrengtos miegamos vietos. Petras sako, jog dažnai čia apsistoja išmokti gyventi laukinėje gamtoje norintys stovyklautojai, ir ne tik iš Lietuvos.
Prie kūdros stovi namelis mažais langeliais. Užrašas kviečia į „Skaistyklą“. Pasirodo, tai 1964 metais pastatyta pirtis, o skaistykla vadinama dėl to, kad išsipėręs išeini skaistus, lyg ką tik gimęs. Greta – „Susitaikymo namai“: moderniai įrengta prabangi jurta iš vilnos. Joje apsistoja turtingi ponai ir net aukšti šalies pareigūnai naktimis klausosi mušamo būgno garsų – toks ritualas rengiamas piktosioms dvasioms išvaikyti.
Viskas atrodo tarsi kokiame filme, todėl pamatęs prie pamiškėje sustatytų trobelių vaikštančius žmones, niekaip negali nesistebėti. P. Dabrišius sako nežinantis, ko jie čia atvažiuoja. Gal nori įveikti baimes, apmąstyti, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Tikra tiesa, kad pabuvus ilgiau miškų apsupty nuskaidrėja mintys, pasidaro ramiau – ir gyvenimas tampa tarsi lengvesnis.
Akmuo byloja tiesą
Sodyboje dėmesį patraukia ir mintį apie chaosą perša krūvomis suversti akmenys. Matydamas lankytojų veiduose nusotabą, P. Dabrišius siūlo paskaityti ant pastato sienos iškabintą didžiulį plakatą. Jame skelbiama amerikiečių filosofo Ralpho Waldo Emersono, davusio pradžią Naujosios minties judėjimui, išmintis: „Dievas žmogui atleidžia visada, žmogus žmogui – kai kada, o gamta neatleidžia niekada“.
Greta rašoma, jog Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje iš akmenų sudėti apskritimai prieš 1000 metų buvo naudojami kaip nuosprendžio akmenys – tokiose vietose buvo priimami svarbūs sprendimai, vyko teismai, piršlybos. „Tokių vietų Lietuvoje daugiau nėra, tik Telšiuose“,- pastebi P. Dabrišius.
Trylikos akmenų šventykla sudėliota tiksliai pagal šamanų geometriją: metus simbolizuojantis akmuo padėtas viduryje, aplink jį – dvylika riedulių. Juos supa 52 akmenys, simbolizuojantys savaites. Pasak šeimininko, visi energetiškai stiprūs, nors surinkti netoliese.
„Akmenys yra gyvi, kaip ir viskas gamtoje, jie turi savo energiją, tam tikrus užrašytus ženklus ir atlieka savo funkciją, todėl jų negalima skaldyti“,- aiškina lankytojams Petras ir pasiūlo susirasti savo akmenį – to mėnesio, kurį esi gimęs. O paskui pažiūri į akis ir pasako tai, iš ko visi juokiasi, bet nei vienas negali paneigti.
Daugumai čia atvykstančių rūpi sužinoti, kaip miškininkas tapo šamanu. Skinda legenda, kad jis pats, kaip vienišas vilkas, ilgai bastėsi Altajaus krašte, laukinėje gamtoje nuožmiai kovėsi už išgyvenimą. Gal tada ir susidraugavo su vilkais, išmoko paukščių kalbą ir įgavo sugebėjimą suprasti, kas slypi žmogaus sieloje?
Petras paslaptingai šypsosi ir rodo į Norų medį. Ant plačiai išsikerojusi medžio – šimtai spalvotų juostelių. Anksčiau tokias rišdavo į karą išjojantys vyrai: palikdami savo ar mylimosios rūbo dalį, tikėdavo, jog būtinai sugrįš.
„Į karą dabar niekas nejoja, bet norų turi. Kiti jau nežino net ko norėti. Gamta susimaišė ir žmogaus protas susimaišė“,- žiūrėdamas į tamsėjantį mišką, paslaptingai sako atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkęs miškininkas.
Skaudžiausiai duria išdavystės
Tris dešimtmečius atidavęs valstybiniams miškams, 1996 metais įkūręs visoje šalyje išgarsėjusį „Žvėrinčių“, po Valstybinės miškų urėdijos reformos P. Dabrišius atsisakė Ubiškių girininko pareigų. Kaip jaučiasi žmogus, netekęs tai, ką visą gyvenimą kūrė?
Petras neslepia, jog praėjus keliems metams širdyje tebesijaučia išduotas, įskaudintas, nusivylęs. Ne dėl to, kad teko viską palikti. „Taip, kaip dabar daro su gyvūnais ir žmonėmis, elgtis negalima. Jei matai, kad nepasikeis, turi išeiti – antraip susirgsi. Tą visi turi žinoti. Renkiesi pats, nieko neverčiamas“,- aiškina miškininkas.
Trisdešimt metų vietiniams žmonėms tvirtinęs, kodėl per samanas negalima važiuoti, dabar jis niekaip negali suprasti, kaip leidžiama plikai kirsti miškus ir dar tokiomis galingomis mašinomis, kurios viską aplink suniokoja.
„Privežė iš Olandijos bukų, prisodino miškuose – niekas neprigijo. Liepų brangiausių miestų parkuose prikaišiojo. Šiauliuose visos nudžiūvo. Kam jas vežti? Ar kad pinigus išleistų? Anksčiau girininkijos pačios medelių užsiaugindavo, dabar visus daigynus panaikino – sako, nereikia. Užtat pripirko mašinų už milijonus, kad per naktį miškus plynėmis paverstų“,- baisisi buvęs girininkas.
Lyg Juza iš Juozo Baltušio apysakų, P. Dabrišius glaudžiasi prie bičių – jos yra paslaptingojo šamano maitintojos ir rūpintojos. Po visą sodybą išmėtyti aviliai yra tik dalis Petro turto. Antra tiek, o gal net gerokai daugiau įkurdinta kaime netoli Medvėgalio – sako, jog ten bitėms ramiau, nei pamiškėje.
„Šiemet tokie keisti metai: neramu ne tik žmonėms, neramu ir bitėms – pilni aviliai netvarkos. Viskas susimaišė: nesuprasi rytas ar vakaras, ruduo ar pavasaris. Pasikeitė Žemės ašies padėtis, dėl to visokie cunamiai ir kyla. Jei jau bitės taip reaguoja, turim suklusti – jos juk tobulos“,- įspėja Vilkynės šeimininkas.
Nors Petras sako jaučiantis, jog pasaulyje vykstančios permainos verčia žmones migruoti, išlydėdamas nuramina: „Gamta agresyvių nepriima. Jie čia nebus, tik mes būsim“.
