Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Pirmosiomis metų dienomis aktyvūs smalininkiečiai ir viešviliškiai raštu kreipėsi į Jurbarko rajono vadovus, savivaldybės tarybą, reikalaudami kuo greičiau paskirti Mažosios Lietuvos Smalininkų kultūros centro vadovą, kad pagaliau ši įstaiga galėtų pradėti bendruomenei svarbią veiklą. Artėja 2027-ieji, paskelbti dailininkės Lidos Meškaitytės metais, iki tol reikia surinkti komandą ir atlikti daug darbų, kad būtų įamžintas ir puoselėjamas žymios kraštietės meninis palikimas.
Galima būtų sveikinti tokią gražią iniciatyvą, bet ir kitų rajono miestelių kultūrinis gyvenimas ne taip jau labai švyti. Norėtųsi paklausti rajono vadovų, kas jiems trukdo pakelti užpakalius nuo valdiškų kėdžių ir nuvažiuoti susitikti su gyventojais, seniūnaičiais, ugdymo įstaigų vadovais? Galbūt ir mano, kaip mokslininko, nuomonė valdžiai turėtų kažką reikšti?
Tačiau biurokratams visuomet trūksta laiko, jie amžinai skuba ir teisinasi, kad pluša pasiraitę rankoves taip, kad net skiedros lekia į visus šonus. Nors sąmoningai dalyvauja tik tuose renginiuose, kur mato galimybę pozuoti prieš fotoblykstes, gali perkirpti juosteles, tradiciškai išdalyti padėkėles ir priziukus pačių parinktiems, visada lojaliems laureatams.
Kas trukdė savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus vedėjai Aušrai Baliukynaitei ir kultūros renginių projektus kuruojančiai specialistei Aidai Bliundžiuvaitienei Vasario 16 dieną apsilankyti Smalininkuose, kai bendruomenė giedojo Tautišką giesmę ir Palėkių miškelio stovyklavietėje vyko diskusijos apie laisvę bei pilietiškumo sampratą? Mano administruojamo interneto dienraščio paskyroje „Skirsnemunės šiokiadieniai“ ponai iš baltojo ištaigingo pastatėlio gali peržiūrėti Luko Palaičio darytą Vasario 16-osios videoreportažą ir pamatyti, kiek daug buvo susirinkę žmonių, koks buvo susidomėjimas, kiek svarbių klausimų užduota.
Kuri kita kaimiška kultūros įstaiga turi tokį išsamų renginių planą, kaip Mažosios Lietuvos Smalininkų kultūros centras? Jeigu ne Jurbarką visoje Lietuvoje garsinanti režisierė Birutė Šneiderienė, Skirsnemunė skęstų kultūriniame letarge ir socialinių tinklų komentarų liūne. Bet už kultūrą savivaldybėje atsakingai vedėjai A. Baliukynaitei Skirsnemunės miestelis, kur Vasario 16-ąją bendruomenė nesugebėjo net parodėles prie seniūnijos surengti, nekliūva – tarsi viskas čia yra gerai. Į tokias šventes mūsų mietelyje žmones įmanoma sukviesti nebent su midumi ir ragaišiais. Valdžios pavyzdžiu ir miestelio seniūnas sušmėžuoja tik ten, kur jam patogu. Reikėjo įvykti baisiai avarijai, kad valdžiukė atsiųstų komunalininkus įsukti Nemuno gatvės apšvietimo stulpuose lempų.
Nuo Jurbarko iki Skirsnemunės tik 8 km, bet nuo savivaldybės mus skiria neįveikiami toliai. Niekam neįdomu, ką Skirsnemunėje žmonės galvoja apie kultūrinį gyvenimą, ateities perspektyvas, nes valdžios elitas kryžiumi čia gula tik prieš rinkimus, kad gautų palaiminimą vėl sutūpti ant pelningų valdžios laktų.
O štai Smalininkai, kurių kultūrinio gyvenimo galėtų pavydėti bet kurio kito miestelio žmonės, mūsų valdžiai yra lyg votis ant nuogo pasturgalio. Ir jau seniai.
Šviesios atminties Senovinės technikos muziejaus steigėjas, mokslininkas Justinas Stonys nutrynė batų padus mindamas biurokratų kabinetų slenksčius. Dėl jų ambicijų ir neveiklumo buvo net iškilusi reali grėsmė apskritai neturėti šios lankomos vietos, mat žemėtvarkininkams užkliuvo neva savavališkai pastatyti aviliai bitininkystės edukaciniams užsiėmimams. Niekas iš rajono elito neatsiliepė į pagalbos šauksmą gelbėti muziejaus veiklą, neatvyko netgi pabendrauti į „Muziejaus naktis“, kurios sutraukė daugybę iš toli suvažiavusių žmonių. Vienintelis J. Stoniui į akis pažiūrėti nebijojo buvęs rajono meras Ričardas Juška.
Tik po to, kai asmeniškai susisiekęs su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, profesoriumi Jonu Jasaičiu išdėsčiau problemą ir J. Stonio studijų draugui sukrutus, pasipylė polemika mokslininkų laikraštyje “Mokslo Lietuva“, valdžia kuriam laikui nustojo demonstruoti savo galią.
Bet dabar ir vėl užkliuvo Smalininkai. Viename iš savivaldybės tarybos posėdžių energingoji visų sričių ekspertė ir benamių katinų gelbėtoja Inga Molevaitė stoiška povyza pareiškė, kad muziejus neneša jokio pelno ir naudos. Gal tarybos narė galėtų pasakyti, nuo kada ir kokiu dekretu kultūra, mokslas yra pelną valdžiai kraunanti sritis? Populiariausią mūsų rajone Smalininkų senovinės technikos muziejų per metus aplanko daugiau kaip 15000 lankytojų, jis yra žinomas atokiausiuose šalies kampeliuose, bet savivaldybės klerkai nemato veiklos, pasigenda viešumo, neįžvelgia prioritetų? Ir dar svarsto, ar nereiktų šiam muziejui dirbti rankon dirbti su Verslo ir turizmo centru, kuris išvis nieko vertingo nedaro, o tik vegetuoja pagal valdžios paliepimą? Jo vadovę prieš gerus metus gražiai „išmaudė“ Seredžiuje apsilankęs žymus karo istorikas Valdas Rakutis, taikliai pasiūlęs nejuokinti savų ir svetimų žmonių dėl mistinio „Rojaus kelio“ iš Jurbarko į Kauną, kuriame ne tik nėra jokios turizmui pritaikytos infrastruktūros, bet nesugebama net parodyti tai, ką turime istoriškai vertingo.
Ingai Molevaitei kažkodėl nekliūna Šilinės informacijos centro veikla, kuris už savanoriškus bilietus per metus surenka 434 eurus. Gal ši ekspertė galėtų atvykti ir nustatyti, kokia yra tikroji Šilinės ąžuolyno estetinė ir edukacinė vertė – šiukšlynai, ant paminklų suvirtę medžiai, jokio biotualeto, nėra net menkiausio stendo ar lentelės, kad čia yra buvęs sielininkystės punktas!
Ko siekia savivaldybė Smalininkuose – pasėti tokį bendruomenės susipriešinimą, koks yra Skirsnemunėje? Paklauskite Smalininkų seniūno Ramūno Almino, kiek renginių vyksta miestelyje, net neįmanoma visų aprašyti ir parodyti interneto svetainėje. Manau, drąsūs žmonės tikrai eitų į diskusijas su rajono valdžia ir rastų argumentų apginti savo krašto kultūros specialistus.