Nuo seno sakoma, kad per Žolinę – paskutinis medkopis, taigi laikas apsirūpinti medumi ir ne tik juo. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas, biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Amšiejus – bitininkas iš pašaukimo, bene viską žinantis apie bičių produktus ir jų naudą.
Bitininkas – meistras be instrumentų
Bitės – ypatingi, į bendruomenes panašiomis šeimomis gyvenantys vabzdžiai, iš kurių turėtų ko pasimokyti ir žmonės. Doc. A. Amšiejus sako, kad kiekvienas gali išmokti bitininkauti, bet tikrais bičiuliais tampa ne visi – tik tie, ant kurių pirštų pagalvėlių yra taisyklingų reljefinių linijų ratukas.
„O aš tuos ratukus turiu net du. Mano mokytojas sakė, kad tai reiškia, jog ne tik bitininkausiu, bet ir mokslų dar pačiupinėsiu. Rodos, taip ir nutiko, kas ant mano pirštų užrašyta“,- juokėsi mokslininkas, save vadinantis eksperimentatoriumi, kuriam bičių sunešto medaus kiekis nėra svarbus. A. Amšiejus pastaraisiais metais specializuojasi bičių selekcijos srityje – augina bičių motinėles ir atsivežė jų parodyti į Bilionius, kur susirinko ne tik nemažas būrys smalsuolių, bet ir raugo, bendraminčio pasiilgusių bičiulių.
Studijas baigęs ir 1977 metais nuo 100 šeimų pradėjęs bitininkauti A. Amšiejus vadina save didžiausios „įmonės“ direktoriumi, nes kiekvienoje šeimoje yra po 60 – 70 tūkst. bičių. Bičių motinėlė gyvena 4-5 metus, o bitės darbininkės tik 30-40 dienų. Jos sveria 100 miligramų, bet kūno viduje, medaus pūslėje, gali pasinešti puse savo svorio – 50 miligramų nektaro. Viena bitė darbininkė per savo gyvenimą pusantro karto apskrieja žemės rutulį ir pagamina apie dešimtadalį arbatinio šaukštelio medaus. Neseniai, vos prieš kelis metus, buvo ištirta, kad surinkusi chemikalais užterštą nektarą, bitė žūsta – nebeįstengia pakelti galvos.
A. Amšiejus neslepia, kad bites prižiūrėti yra sunkus amatas. Sunkus dėl to, kad nėra prigalvota jokių instrumentų, viską reikia daryti plikomis rankomis, turint tik dūminę ir kaltą aviliui atidaryti.
Mokslininko dažniausiai jo klausiama, kaip atskirti gerą medų nuo prasto. „Bitės blogo medaus neneša, blogą jį gali padaryti tik bitininkas. Kuo daugiau meduje gliukozės, tuo jis greičiau kristalizuojasi. Jei ant medaus yra baltas „šokis“ ir viršuje balta putelė, medus natūralus ir nekaitintas. Prastame ar pakaitintame meduje baltas šokis nesusidaro“,- paaiškino bitininkas.
Medus – visų bičių produktų karalius
Nors visi bičių produktai yra naudingi sveikatai, o pikis ir nuodai laikomi net vaistais, dauguma žmonių bites laiko dėl medaus.
„Medus yra lengviausiai gaunamas bičių produktas. Medų netgi vadina bičių produktų karaliumi, nes visiems jo reikia. Gydytojas Alvydas Unikauskas televizijos laidoje kažkada sakė, kad medus yra toks pat saldiklis, kaip cukrus. Buvau susiruošęs jį už tai duoti į teismą. Tada laidos redaktoriai pakvietė mokslininkę iš š Santariškių klinikų pasikalbėti apie bičių produktus ir ji paaiškino, kuo ypatingas medus. Taip, medus yra angliavandeniai – labai greitai veikiantys, jėgas atstatantys angliavandeniai. Bet meduje yra glikogeno rūgštis, kuri padeda kasai suskaldyti cukrų. Medus žmogaus organizmui reikalingas kaip medžiagų pernešėjas“,- sakė A. Amšiejus.
Kad medus iš maisto taptų vaistu, jį reikia kuo ilgiau laikyti burnoje – pamažu sučiulpti, nes pačios svarbiausios šio bičių produkto medžiagos į kraują patenka per burnoje esančius receptorius. „Jei vaistus užsigertume meduotu vandeniu, organizmas pasisavintų 10 – 15 kartų daugiau juose esančių veikliųjų medžiagų“,- patarė A.Amšiejus.
Norintiems sutramdyti per didelį apetitą, išsaugoti figūrą, bitininkas siūlė baigus valgyti užsitepti medumi nedidelę riekelę juodos duonos ir lėtai sukramtyti. Taip darydavo mūsų seneliai, norėję ilgiau išsaugoti sotumą – medus, kaip katalizatorius, padeda pasisavinti suvalgytą maistą, todėl nekyla noras užkandžiauti.
Net diabetikams galima valgyti grikių medų – iki 7 šaukštukų per parą. Aštraus skonio ir tamsios spalvos grikių medus neatrodo patrauklus, tačiau yra labai naudingas dėl didelio kiekio rutino, kuris reikalingas kraujagyslių elastingumui išsaugoti. Grikių medus apsaugo kraujagysles nuo kalkėjimo, tirpdo cholesterolį ir neleidžia susidaryti vėžinėms ląstelėms.
Klysta tie, kurie beverčiu laiko rapsų medų. Jis aktyvina kepenų veiklą, mažina skrandžio rūgštingumą. Savotiško skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio ir protinio išsekimo, gerina virškinimą ir kepenų veiklą. Kiaulpienių medus tinka vartoti nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimų, mažina skrandžio rūgštingumą, o vaismedžių medus stiprina plaukus. Liepų ir aviečių meduje yra natūralaus aspirino, todėl jis skatina prakaitavimą. Tokio medaus nereikėtų valgyti rytais, bet jis labai tinkamas kraujui skystinti.
Lipčius – miško augalų medus
Turguje yra daugybės rūšių medaus – kokio tik nori, visokių spalvų, nuo balto iki juodo. Jei bitininkas nepateikia sertifikato, kiek ir kokių augalų žiedadulkių yra jo parduodamame meduje, negalima tikėti, kad medų bitės suneša būtent iš tų augalų, kuriuos nurodo bitininkas.
„Bitė skrenda aplink 33 km, nektarą renka 2 tūkst. kilometrų plote, jai nenurodysi į kurį lauką skristi ir ant kurio medžio tūpti. Iš vieno avilio surinktose žiedadulkėse – nesuskaičiuojama daugybė spalvų, o kiek spalvų, tiek augalų bitė buvo nutūpusi, iš tiek ir nektarą surinko. Bet jei dominuoja vieno augalo žiedadulkės, galima pasakyti, koks medus. Rapsų medų pripažįsta tik tada, jei jame randa daugiau kaip 80 proc. rapso žiedadulkių. Liepų meduje užtenka 20 proc. liepų žiedadulkių, nes šio medžio žiedai išskiria labai mažai žiedadulkių. Grikių meduje irgi užtenka rasti 20 proc. žiedadulkių, o facelijų meduje jų turi būti 60 proc. šio augalo žiedadulkių. Tam nustatyti laboratorijose daromi sudėtingi tyrimai“,- aiškino A. Amšiejus.
Maltoje nusipirkęs čiobrelių medaus, docentas jį ištyrė ir rado tik 7 proc. čiobrelių žiedadulkių. Bet nebuvo ir jokių kitų žiedadulkių – taip paaiškėjo, kad tai lipčiaus su čiobrelių žiedadulkėmis.
Juodas medus, kurį bitininkai parduoda kaip ypatingą produktą, irgi yra lipčius, bičių surinktas nuo miško augalų.
„Sako, miško medus – iš pušų. Ar jūs ant pušų matėte žiedus? O bites ant jų? Aš gyvenime nemačiau nei ant eglių, nei ant pušų. Arba siūlo ąžuolinio medaus. Jei ir matėte ąžuolų žiedus, tai tik vyriškus – žirginius, o žiedas kaip lazdyno – rausvas tik pats galiukas, bitė ant jo neatsitūpia“,- aiškino A. Amšiejus.
Pasak docento, miško medus yra lipčius, o lipčius yra amarų išskyros. Amarai siurbia augalų sultis ir nevirškina angliavandenių – cukrų. Per sifoną, kurį turi šone arba ant pilvuko, nesuvirškintus angliavandenius išpurškia. Dėl to liepų lapai yra lipnūs. Mokslininkas tikina, kad prie miško „apgyvendintos“ bitės eglių, pušų, kėnių lipčiaus suneša labai daug, ir jis yra geras, nes švarus..
Daug retesnis yra augalinės kilmės lipčius. Bitės jį renka nuo vikių, pupų prielapių, suaižėjusių saldžiųjų kukurūzų stiebų. Lipčius vertinamas nebent dėl to, kad nesikristalizuoja, gali ilgą laiką išlikti skystos konsistencijos. Itin ilgai nesikristalizuoja ir akacijų medus, nes jame yra daug fruktozės ir mažai gliukozės. Kuo daugiau meduje gliukozės, tuo greičiu jis susikristalizuoja.
Naudingas, bet Lietuvoje nežinomas
Tačiau bitininkystė, pasak doc. A. Amšiejaus, nėra vien tik medaus gavimas. Kiti bičių produktai yra net naudingesni už medų, tik ne visi apie juos žino.
„Kai kurie bičiuliai specializuojasi rinkti žiedadulkes. Meduje užkonservuotos žiedadulkės, vadinamos bičių duonele, turi gyvybiškai svarbių amino rūgščių, kurių žmogaus organizmas nepasigamina. Bičių pienelis suteikia žmogui neįtikėtinai daug jėgų, sureguliuoja imuninę sistemą. Pikis arba jo spiritinis tirpalas propolis yra vaistas, kaip ir bičių nuodai“,- sakė A. Amšiejus.
Mokydamasis Žemės ūkio akademijoje, jis atliko praktiką pas legendinį bitininką racionalizatorių Antaną Laurenčeką, kuris 1964 metais Maskvoje gavo aukso medalį už sukurtą bičių pienelio rinkimo technologiją. Kad išgautum pienelį, bičių šeimoje neturi būti motinos, nes pienelis renkamas tik iš motininių akučių – kitur jo nėra. Vienoje akutėje būna apie 200 miligramų bičių pienelio, pasibaigus medunešiui, jo dar labiau sumažėja.
„Pienelis yra pats didžiausias organizmo imunomoduliatorius, padeda į vietas sudėlioti visas reikalingas medžiagas. Bet bičių pienelis nėra vaistas. Vaistas tik pikis arba propolis, užmušantis visus virusus, veikiantis kaip analgetikas, bet nepaliekantis kepenyse „skylių“. Vaistas ir bičių nuodai, kuriuose yra militino – medžiagos, naikinančios radiacijos poveikį, gydančios reumatą, uždegimus. Visi kito produktai – maistas arba papildai“,- pasakojo A. Amšiejus.
Pats geriausias maisto papildas iš visų bičių produktų, A. Amšiejaus įsitikinimu, yra bičių pienelis. Jame yra net 8 proc. deceno rūgšties, randamos tik gervuogių ir šilauogių uogose. Tai labai stiprus antioksidantas, reguliuojantis žmogaus organizmo imuninės sistemos veiklą. Būtent dėl šios medžiagos, naikinančios vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus, japonai bičių pienelį naudoja vėžio profilaktikai ir gydymui.
A.Amšiejaus žentas, irgi bitininkas, per metus surenka apie 10 – 12 kg bičių pienelio, bet Lietuvoje jo parduoda tik apie 1,5 kg. Produktą perka angai, japonai, ypač vertina lenkų medikai, gydantys bičių pieneliu poras, negalinčias susilaukti vaikų.
„Vartoju dukart per metus po buteliuką, nes negaliu leisti sau sirgti – rudenį ar pavasarį išeiti iš rikiuotės, nes turiu medelyną, reikia medelius kasti. Tai mano energijos paslaptis – galiu užnešti moterį į devintą aukštą neuždusęs“,- juokėsi bitininkas, įspėjęs, kad nors bičių produktai ir natūralūs, su jais reikia elgtis atsargiai.
Sveikas žmogus gali suvalgyti per metus ne daugiau kaip 15 gr pienelio – nuo ryžio grūdelio dydžio dozės pirmas keturias dienas iki žaliojo žirnelio dydžio kamuoliuko, bet tik išbandžius poveikį ir įsitikinus, kad organizmui toks stimuliatorius tinka. Mokslininkų ištirtas bičių pienelis prilyginamas natūraliam antibiotikui ir rekomenduojamas daugumai organizmo sutrikimų gydyti, atstatyti organizmą po infarkto ir net onkologinių ligų.
Vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija vadinamas biomedicinos mokslų daktaras A. Amšiejus apie bites, jų gyvenimą, suneštų produktų naudą gali pasakoti valandų vanadis, ir vis tiek dar prisimins kažko nepasakęs, nes vaistai iš natūralios gamtos yra neišsenkantis lobis juos pažinti ir naudoti norinčiam žmogui.
“Šilalės artojas”, Nr. 61
