Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena labiausiai susijusi su pagrindine žmogaus teise laisvai reikšti savo mintis, kritikuoti negeroves, išsakyti požiūrį į aplinką. Nors savo kalbą atgavome prieš 120 metų, o jau ketvirtą dešimtmetį galime džiaugtis laisvu žodžiu, iki šiol daug žmonių gyvenam baimėje. Ne tik tų, kurie praėjo galgotos kelius Sibire, buvo persekiojami ir kalinami. Net jauni žmonės abejoja, ar „legalu“ kritikuoti valdžią, išsakyti savo požiūrį į korupcija kaltinamus politikus. Tokių klausimų susitikime su jaunimu išgirdo ir vienas žinomiausių Lietuvoje tinklaraštininkų, vlogeris Skirmantas MALINAUSKAS.
Jaunimas Šilalėje Jūsų klausė, ar legalu atskiesti informaciją, už kurios slypi daug niuansų?
Legalu sinonimas man yra „teisėta“. Jei kalbame apie viešą asmenį, jei yra visuomenės interesas žinoti, tai be jokios abejonės, yra visiškai teisėta. Aišku, gali atsidurti teisme dėl garbės ir orumo įsėdimo, kad dabar yra visiškai įprasta. Iki šiol nesu nei karto pralaimėjęs nei kaip žurnalistas, bei kaip vlogeris, bet dabar turiu didžiulę bylą su Pukeliu, kurią buvau pralaimėjęs, bet šią savaitę Lietuvos aukščiausiasis teismas svarstys mano kasacinį skundą. Žodžio laisvė yra toks dalykas – ar legalu jums kalbėti apie bet ką? O jei yra daug klausančių, atsiranda šiek tiek daugiau pareigų tikrinti informaciją, bet aš džiaugiuosi, kad nereikia kažkieno atsiklausti, ar galiu pasakyti vieną ar kitą dalyką. Taip, kiekvienas epizodas gimdo naujus priešus. Visą laiką juokiuosi, kad Japonijoje samurajai sako, jog tikras vyras turi turtėti 10 draugų ir 10 priešų, nes jei turi tik 10 draugų, reiškia, kažką ne taip darai.
Kodėl nusisukote nuo žurnalistikos?
Gavau pasiūlymą dirbti Skvernelio patarėju. Pagalvojau, kad į politiką nepasuksiu, bet būti patarėju gal ir nėra visai blogas apsirinkimas. Buvo įdomu dėl to, kad turime daug politikų, kurie įvardina kažkokius skaudulius, bet niekada nieko nepadaro. Tada vyko urėdijų reforma, ir aš pagalvojau, kad reikia ateiti ir padėti.
Vilniuje dabar daug diskutuojame apie priedangas ir slėptuves. Galvoju, kad jei kažkas prasidėtų, jų per dvi dienas nepastatysim. Galim pažiūrėti į pafrontės valstybes, pavyzdžiui, Rusiją, belgorodą. Jie stato pigias blokines dėžutes, ir jeigu prireiktų, žmonės ten galėtų pasislėpti. Man kyla klausimas, kiek tokių slėptuvių visoje Lietuvoje galėtume pastatyti ir kiek žmonių jos galėtų sutalpinti, jei tam skirtume tą 160 milijonų, kuriuos duodam nacionaliniam stadionui? Bet mes nieko nedarom.
Atsisakęs pareigų, nežinojau, ką toliau darysiu. Sakiau, kad nebūsiu žurnalistas, tada atradau YouTube kanalą. Kai dirbau žurnalistu, man patikdavo rašyti komentarus ir džiaugdavausi, kai tie komentarai sulaukdavo daug dėmesio. Darau dabar tą patį, tik komentarų forma kita – ne tekstas, o kalba.
Nesijaučiu žurnalistu – ir net teismo sprendimu esu pripažintas tinklaraštininku. Tai nėra niekaip apibrėžta, bet aiškiai suformuluota, kad yra visuomenės informavimo priemonės ir žiniasklaida. Žurnalisto darbas yra žymiai sunkesnis, ir atsakingesnis, nes žurnalistas turi rinkti daug informacijos, įsigilinti į skirtingas nuomones, visiems suteikti galimybę pasisakyti, o tinklaraštininkas, rašantis savo nuomonę socialiniuose tinkluose, tiesiog vertina situaciją. Bet žurnalistas yra profesionalesnis, patikimesnis ir juo informacija yra objektyvesnė.
Kiek, Jūsų požiūriu, yra laisva mūsų žiniasklaida?
Kai kalbi apie tokius dalykus, kaip žodžio laisvė, reikia suprasti, su kuo lygini. Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad Lietuvoje yra labai gera situacija, nors reitinguose mes esame pakankamai aukštai. Taip, jei lygini su rusija, kur tave gali uždaryti už kritišką straipsnį, mums yra labai gerai. Tačiau turime daug problemų. Mano akimis, ir žiniasklaida yra pakankamai stipriai priklausoma nuo reklamdavių, aibės sisteminių bėdų, teismų, kuriuose esi tiesiog užtampomas.
Tačiau svarbiausia, kiek pati visuomenė turi laisvės – ar kritikuodamas valdžią gali būti ramus, kad tavęs neatleis iš darbo, jei esi valstybės tarnautojas, ar neužsitrauksi kokio nors esamo ar būsimo savo vadovo rūstybę? Šitie dalykai rodo, kad mes tikrai turime problemų ir jas reikėtų spręsti. Net ir prezidento rinkimuose kandidatai kalba, kad reikia griauti šitą baimės atmosferą. Bet garantuoju, kad jei jie ateitų į postą, pirmiausia ieškotų sau lojalių žmonių, o tie statytiniai žiūrėtų, kad būtų kuo mažiau kritikos. Tie dalykai ir sukuria baimės atmosferą.
Ar žiniasklaida dar yra ketvirtoji valdžia – visuomenės sarginis šuo ?
Kol nebuvo išpopuliarėję socialiniai tinklai, žurnalistas buvo tas informacijos nešėjas, su kuriuo politikas privalėjo turėti normalų santykį, gal nebūtinai labai gerą, tačiau jei politikas susipykdavo su visa žiniasklaida, jo tiesiog nebelikdavo informacinėje erdvėje. Dabar politikai jau nesivargina bendraudami su žurnalistais, kurie gali užduoti nepatogių klausimų, nes jie patys gali skleisti informaciją per socialinius tinklus. Žmonės turėtų suprasti, kad politikų pateikta informacija būna vienašališka, subjektyvi, nes jie visada suinteresuoti pasirodyti iš gerosios pusės.
Dėl to politikai dabar tapo labai išlepinti, nes jiems atrodo, kad žurnalistai gali užduoti nepatogų klausimą, dėl to su jais geriau bebendrauti. Šioje vietoje, sakyčiau, žurnalisto įtaka menksta. Kita vertus, ir žurnalistai turi didesnes galimybes, nes jie turi savo auditoriją socialiniuose tinkluose ir gali nemažai pasiekti ir gali tapti visuomenei autoritetais.
Visam pasaulyje žiniasklaidos autoritetas kinta. Kai Amerikos prezidentas leidžia sau pasakyti žurnalistams, kad jie meluoja, kad jie angažuoti, šališki, tai tampa standartu – bet kuris politikas gali pasakyti, kad tai, kas rašoma, nesąmonė. Todėl žmonėms sunku suprasti, ar žurnalisto darbas buvo vertingas, ar ne.
JAV su Trampo atėjimu atsitiko įdomus dalykas: žmonės iš žiniasklaidos pradėjo patys eiti į politiką, nes suprato, kad jie turi autoritetą ir auditoriją, gali tai kapitalizuoti. Tai reiškia, kad žurnalistai ne tik rašymu ir kalbėjimu gali daryti visuomenei poveikį. Bet žurnalistas visada turės pranašumą prieš politiką, nes bus arčiau auditorijos, gins paprastą žmogų. Visada sakau žurnalistams, kad didžiausias jų turtas yra ne atlyginimas, kurį jūs gaunate, o socialinis kapitalas, kurį jūs turite. Jeigu yra auditorija, kuri jus skaito, tai pakeitę žiniasklaidos priemonę arba dirbdami socialiniuose tinkluose vis tiek pasieksite savo auditoriją ir galėsite išlikti. Žurnalisto darbas nėra tik ateiti ir parašyti, kad gautum atlyginimą. Jei mažai kas žino, net kas tu esi, tai tada nesi žurnalistas, nes kai tave atleis, kitas pasirinkimas bus eiti į parduotuvę, kur gausi darbo kasoj.
Tai gana didelė regioninės žiniasklaidos problema, nes ten mažesni biudžetai, mažiau redakcijose darbuotojų, bet ir pasirinkimas mažas. Esu daug kalbėjęs su regioninėje žiniasklaidoje dirbančiais žmonėmis, jie sako, kad neturi pasirinkimo. Neseniai buvau nuėjęs į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete rengiamoje radijo laidoje, kalbėjomės su būsimais žurnalistais apie ateitį. Visi galvoja apie viešuosius ryšius, sutiktų dirbti žurnalistais nebent televizijoje, bet laikraštyje rašyti – nė už ką. Ten kur reikia įdėti daugiau darbo, esi nematomas, jaunimui neįdomus. Tai labai atviras, daug diskusijų keliantis klausimas dėl žiniasklaidos ateities. Bet mano mintis yra tokia: jeigu žmogus turi talentą papasakoti istoriją, visais laikais rašytojai, žurnalistai būdavo įdomūs, jie sugebėdavo išlikti ir išsilaikyti. Ypač tie žmonės, kurie labiau patyrę, supranta, ko reikia auditorijai, ir kaip padaryti, kad žmonėms būtų įdomu.
Socialinių tinklų nuotrauka