Žiūrėjau šiandien sveikatos apsaugos ministro apsilankymo Jurbarke vaizdo įrašą ir raudau iš gėdos dėl savo kolegų žurnalistų, strimgalviais lėkusių įamžinti tokio svarbaus įvykio. Gėda ir dėl to, kad ministrai šiais laikais į savivaldybes važiuoja ne įvertinti paslaugų, rasti sprendimų, kaip jas pagerinti, o „pasiturbinti“ prieš rinkėjus ir pagirti „rūpestingo miesto šeimininko“.
Taigi Arūnas Dulkys į Jurbarką atvyko pristatyti naujos bandomosios gyventojų pavežėjimo į gydymo įstaigas paslaugos. Štai, įsuka į ligoninės kiemą baltas mašiniukas, ir ministras, pamiršęs savo statusą, puola atidaryti durų. „Cirkų cirkai, dar ir artistų rado“,- rašė viena komentatorė po tiesioginės vaizdo transliacijos įrašu. Negaliu nepritarti.
Bet čia, tikriausiai, ne pavežėjimas į hemodializes svarbiausias. Ta paslauga gyventojams buvo teikiama ir anksčiau, už ją sumoka Jurbarko savivaldybė. Niekas ir nepasikeis, bus kaip buvę, tik iki spalio 1 dienos nemokamai bus vežami ligoniai dar ir į transplantacijas. Spėkite, kiek tokių Jurbarke gali atsirasti?
Todėl reikia manyti, jog ministras taip aplinkui, nukreipdamas dėmesį nuo svarbių sveikatos priežiūros sistemos problemų, paskelbė apie oficialią sveikatos priežiūros įstaigų reformos pradžią. Nes ji ir prasideda kaip tik šiandien – tą liudija kitas Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimas, jog nuo rugpjūčio 1 d. Lietuvoje pradeda veikti nauja, papildoma sveikatos paslaugų organizavimo forma – savivaldybėse steigiami sveikatos centrai.
Medikai sutartinai prognozuoja, kad dėl tos reformos po kelių metų rajonų centruose nebeliks ligoninių. Kai kurios ligoninės jau ir dabar atsisveikina su savo gydytojais, ir jie išeina ne po kelis, o dideliais būriais. Viena tokių ligoninių visai šalia mūsų – Raseiniuose. Bet Jurbarkas, Lietuvos savivaldybių asociacijos Sveikatos reikalų komitetui vadovaujančio mūsų rajono mero Skirmanto Mockevičiaus asmenyje, leidžiasi būti durnelio vietoje, tai su juo taip ir elgiamasi.
Negirdėjau, kad Jurbarke ministras būtų viešai kalbėjęs apie sveikatos priežiūros sistemos skaudulius. Gal kur kitur, valdiškuose apartamentuose, prie pietų stalo, bet ne viešai. Bent jau žurnalistai tokio kvietimo nebuvo gavę, o jei gavo – tai ne visi. O ir kam kviesti visuomenės atstovus kalbėtis apie problemas, jei tą visuomenę atstovaujantys žurnalistai tapo valdžios klapčiukais – trilinki bėga filmuoti ir fotografuoti, kaip ministras (gal šveicorius?) atidarinėja duris bobulytei su kauke?
Taip nukreipiamas dėmesys nuo svarbesnių, žmonėms tikrai rūpimų problemų. Ir nukreipiamas specialiai, kad kas nors nepaklaustų, kaip tai bobulytei susuktais sąnariais užsiregistruoti pas reumotologą Klinikose, o užsiregistravus – kažkaip sukaupus paskutines jėgas ten nuvažiuoti. Nes Jurbarke tokio speciaisto nėra, ir greičiausiai, niekada nebus.
Ministras žada, kad nuo spalio 1 dienos vežios pacientus iš ligoninių ir į ligonines. Pirmiau sulaukusius 75 metų, o po Visų šventų – ir neįgaliuosius. Bet gal reikėjo palaukti, kol paslauga įsibėgės, žmonės ją įvertins – tada ir padėka „už rūpestį“ būtų nuskambėjusi nuoširdžiai.
Ministrams maga kuo greičiau pasigirti, o jei dar reikia pagirti merą, pastovėti šalia „savo“ Seimo nario, tai negaila nei sugaišto darbo laiko, nei pinigų tokiems vojažams po Lietuvą.
Mano kartos žmonės dar atsimena sovietinės televizijos pagrindinę naujienų laidą „Vremia“. Dabar juokaujama, kad ten būdavo 80 proc. propagandos ir tik 20 proc. teisybės – apie sporto pasiekimus ir orą. Galėčiau pasiginčyti: oro tada neatspėdavo, o sporto pasiekimai irgi buvo naudojami propagandai. Gėda, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje nedaug kas tepasikeitė – žiniasklaida stengiasi įtikti valdžiai arba vykdo politinius užsakymus.
Socialinių tinklų nuotraukos