Gyvenu Jurbarke

Už neveiksnumo gniaužtų – sugrąžintas gyvenimas: kodėl vis dar bijome pasitikėti žmonėmis su negalia?

Visuomenėje vis dar gajus ydingas mitas: jei žmogus turi proto ar psichikos negalią, jam saugiau, kai už jį sprendžia kiti. Tyrimai rodo, kad nors beveik pusė lietuvių pažįsta asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia, didelė dalis jų vis dar bijo priimti juos kaip lygiaverčius kolegas ar kaimynus. Ši baimė ir išankstinės nuostatos dažnai tampa priežastimi, kodėl teisiškai atimamas žmogaus savarankiškumas, užveriant jį po neveiksnumo gniaužtais. Apie tai, kur nubrėžti ribą tarp nuoširdaus rūpesčio ir žmogaus teisių atėmimo bei kaip sekasi laužyti šiuos ledus, kalbamės su projekto „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų“ veiksnumo apribojimo prevencijos specialistėmis Svajone RAINIENE ir Alita PUDZINSKIENE.

Baimė ir stereotipai dažnai lemia požiūrį, kad asmuo, turintis intelekto ar psichosocialinę negalią, negali pats priimti sprendimų. Kaip ši baimė susijusi su noru teisiškai apriboti jų teises?

Noras „uždaryti“ žmogų po neveiksnumo gniaužtais dažnai kyla iš įsitikinimo, kad diagnozė automatiškai reiškia negebėjimą spręsti dėl savo gyvenimo. Toks požiūris stiprina globėjišką modelį, kuriame prioritetas teikiamas kontrolei, o ne žmogaus teisėms.

Kai visuomenė vengia matyti šiuos žmones kaip lygiaverčius bendruomenės narius, tampa daug lengviau pateisinti ir jų teisių ribojimą. Realybėje sprendimų priėmimo gebėjimai yra labai individualūs. Todėl akcentuoti reikėtų ne teisių atėmimą, o pagalbą žmogui priimti sprendimus pačiam. Didesnis pažinimas, kasdienis bendravimas ir tiksli informacija padeda suprasti, kad daugeliui reikia tiesiog tinkamos paramos, leidžiančios aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Svajonė Rainienė

Labai dažnai veiksnumo apribojimą inicijuoja patys artimiausi žmonės – tėvai ar šeimos nariai, norėdami apsaugoti savo vaiką nuo sukčių ar finansinių klaidų. Kur yra riba tarp nuoširdaus rūpesčio ir žmogaus teisių atėmimo?

Tėvai ir šeimos nariai neretai siekia nuoširdžiai apsaugoti žmogų nuo finansinio išnaudojimo ar nesąžiningų sandorių. Tačiau vien tik geras ketinimas savaime nepateisina sprendimų, kurie iš asmens atima pagrindinę teisę pačiam valdyti savo gyvenimą.

Riba atsiranda ten, kuomet apsauga virsta visišku žmogaus valios pakeitimu. Jei žmogui atimama galimybė priimti sprendimus vien dėl diagnozės, nevertinant jo individualių gebėjimų ir nepasiūlant pagalbos, kyla rizika nepagrįstai apriboti jo teises. Pirmiausia reikia ieškoti būdų, kaip padėti pačiam žmogui: paaiškinti informaciją suprantama kalba, suteikti laiko apsispręsti. Pagrindinis tikslas turėtų būti ne atimti teisę spręsti, bet sudaryti sąlygas tai daryti kuo savarankiškiau ir saugiau.

Jūs dirbate projekte, kurio tikslas – sugrąžinti šiuos žmones į teisinį ir visuomeninį gyvenimą. Kokių rezultatų pavyko pasiekti ir ko trūksta, kad sėkmės istorijų būtų daugiau?

Mūsų patirtis rodo, kad suteikus realią pagalbą, pokyčiai yra stulbinantys. Per dvejus projekto metus mums pavyko net 17 projekto dalyvių padėti visiškai ar dalinai grįžti į teisinį ir visuomeninį gyvenimą. Šie žmonės po ilgo laiko atgavo galimybę patys tvarkyti savo finansus, sudaryti sutartis, dirbti ir aktyviai dalyvauti bendruomenėje. Kiekviena tokia istorija paneigia mitą, kad kartą apribotas veiksnumas yra negrįžtama būsena.

Šias pergales lėmė specialistų tikėjimas savo darbu ir teismų, institucijų bei advokatų noras pažvelgti į žmogų plačiau, o ne formaliai. Tačiau didžiausias iššūkis šiandien yra ne pačių žmonių gebėjimai, o mūsų visų pasirengimas jais patikėti. Kai asmeniui suteikiami tinkami įrankiai ir palaikymas, labai dažnai paaiškėja, kad jis gali gerokai daugiau, nei buvo manyta. Iš baimės ir kontrolės turime pereiti prie pasitikėjimo.

Su kokiu didžiausiu pasipriešinimu susiduria asmuo, kai jis, atstatęs veiksnumą, grįžta į „įprastą“ visuomenę? Ar bankai, darbdaviai, gydytojai yra pasiruošę jį priimti kaip lygiavertį?

Didžiausias iššūkis dažnai yra ne pats teisinis statusas, o vis dar gajus nepasitikėjimas. Net ir atkūrus veiksnumą, žmogui neretai tenka iš naujo įrodinėti, kad jis gali prisiimti atsakomybę. Darbdaviai vis dar abejoja žmogaus gebėjimu dirbti, finansų įstaigos – savarankiškai tvarkyti finansus, o įvairių institucijų darbuotojai kartais labiau linkę kreiptis į artimuosius, o ne į patį asmenį.

Lietuvoje požiūris pamažu keičiasi, teisinis reguliavimas modernėja, o specialistai mokosi dirbti pagal žmogaus teisių principais grįstą modelį. Tačiau praktika šalyje dar nėra vienoda: vienose organizacijose žmogus jau sutinkamas kaip lygiavertis klientas ar darbuotojas, kitose vis dar vyrauja perdėtas atsargumas ar išankstinės nuostatos.

Alita Pudzinskienė

Švedijoje apskritai yra atsisakyta praktikos teisiškai atimti iš žmonių veiksnumą. Kur šioje kelionėje yra Lietuva ir kada pasieksime tokį lygį, kad niekam nereikės teisme įrodinėti savo teisės būti žmogumi?

Lietuva šią kelionę pradėjo 2016 metais, kai buvo visiškai atsisakyta ydingos praktikos pripažinti žmogų neveiksniu visose gyvenimo srityse. Šiandien teismai privalo vertinti, kokiose konkrečiose srityse žmogui iš tiesų reikalinga pagalba, o ne automatiškai atimti teisę spręsti dėl viso jo gyvenimo.

Ar pasieksime Švedijos lygį? Tai ne vien įstatymų, o visuomenės požiūrio ir alternatyvių pagalbos priemonių užtikrinimo klausimas. Veiksnumo ribojimas iš esmės rodo, kad asmeniui tiesiog reikia pagalbos priimant sprendimus. Kai visuomenė žmogų su negalia matys ne kaip problemą, kurią reikia kontroliuoti, o kaip pilnavertį pilietį, tuomet drastiškai sumažės ir poreikis taikyti teises ribojančias priemones.

Gal galite pasidalinti konkrečiu atveju, kai aplinkiniai netikėjo žmogumi, o gavęs pagalbą jis įrodė, kad gali gyventi savarankiškai?

Tokių istorijų turime ne vieną, ir jos labiausiai motyvuoja. Į mus teisinės pagalbos kreipėsi Tomas (vardas pakeistas). Prieš tai savivaldybės Neveiksnių asmenų būklės peržiūrėjimo komisija buvo priėmusi sprendimą, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl jo veiksnumo atstatymo. Tomas atviravo, kad medicinos ir kitose įstaigose į jį visada žiūrėdavo kaip į antrarūšį, esantį toli už visuomenės paraštės.

Nepaisant neigiamos komisijos išvados, teismas pasielgė profesionaliai – įvertino duomenų visumą, o ne tik sausus medicininius kriterijus. Tomas savarankiškai rūpinosi savo interesais, padėdavo šeimai, dirbo, aktyviai sportavo. Kai veiksnumas buvo pilnai atstatytas, jis iš pradžių negalėjo tuo patikėti. Šiandien Tomas jau susigrąžino vairuotojo pažymėjimą ir vairuoja automobilį, buvo išvykęs padirbėti į užsienį, sėkmingai integruojasi darbo rinkoje, susirado draugę, kartu planuoja ateitį ir gyvena visiškai įprastą, kasdienį gyvenimą, būdingą kiekvienam iš mūsų.

Publikacija parengta įgyvendinant Medijų rėmimo fondo finansuojamą  tiriamosios žurnalistikos projektą „(Ne)matomi žmonės“. Projektui skirta 8 tūkst. eurų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *