Ruslanas BARANAUSKAS, humanitaras
Dėl valdovų tamsumo ir užsispyrimo iki pat XVI amžiaus baltai neturėjo savo istorinės atminties. Pakrikštijus Lietuvą, pradėjus statyti bažnyčias, parapijines mokyklas, vienuolynus, reikėjo pradėti sekti Vakarų civilizacijos pasauliu, vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Tačiau ir tai apie mus rašė gudų, rusėnų, vokiečių metraštininkai, nurodydami, kad esame karingi, sėslūs, barzdoti, dar garbinantys žalčius, medžius ir kopinėjantys medų.
Pirmasis aisčių paminėjimas: 98-ieji
Šiandien turime teisę tikėti mitais ir legendomis arba visai nesidomėti savo praeitimi ir istorinėmis ištakomis. Tačiau net ir patys didžiausi skeptikai neturi argumentų, kurie paneigtų archeologinius radinius.
Kulautuvoje, Veliuonoje ir Seredžiuje rastos romėnų valdovų auksinės monetos sestercijos aiškiai suponuoja faktą, kad Nemunu driekėsi didysis gintaro prekybinis kelias tarp aisčių ir atvykusių pirklių. Tada ir atsirado diplomatijos užuomazgos: kažkas privalėjo pasitikti su karine palyda keliaujančius svetimšalius, užmegzti su jais ryšį, pasiūlyti įsigyti gintaro, vaško. Įtvirtintuose upių šlaituose pastatytose sodybose, vėliau virtusiose medinėmis pilimis, gyvenę rikiai, seniūnai, šeimynykščiai koordinavo prekybinius mainus, įsigydamis tauriųjų metalų, reikalingų ginklų nukaldinimui.
Romos imperijos istorikas Publijus Kornelijus Tacitas savo veikale „Germanija“ 98 metais po Kristaus gimimo pirmą kartą pamini aisčius, gentį su įdomia etimologija „aestorum“, kaip itin darbščius žmones, priešingybę tingiems germanams, sugriovusiems iki pamatų Vakarų Romos imperiją. Rašoma, kad aisčiai gyvena molinėse plūktinėse trobelėse, groja tokiais įdomiais instrumentais skudučiais, irgi yra, matyt, atsikraustėliai dar nuo Romėnų valdovo Nerono ir jo persekioto Palemono laikų.
Aplink Romą gyveno vėliau išnykusi lotynų gentis, o Romos miesto simbolis buvo vilkė, žindanti savo sūnus Romulą ir Remą. Mūsų sostinės simbolikoje vėliau atsiranda Šventaragio slėnyje staugiantis geležinis vilkas. Tai gali būti atsitiktinumas, bet Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius atkakliai laikėsi romėniškos etnogenezės versijos. Tai ar verta mums Lietuvos vardą kildinti nuo nereikšmingo upelio Lietavos, esančio Jonavos rajone?
1009-ieji: kur prasideda Lietuva?
1009 metais pagonių žemėje šventasis Brunonas Kverfurtietis pakrikštija kunigaikštį Netimerą ir jo 300 valdinių. Netimero brolis Zebedenas suorganizavo itin stiprią opoziciją prieš išsišokėlį ir, norėdamas sutrukdyti Netimero karūnacijai, nužudo misionierų Brunoną ir jį lydėjusius 18 vienuolių.
Istorikai kelia įvairias versijas ir hipotezes, kur buvo nužudytas vyskupas Brunonas. Apie tai rašė jurbarkietis, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Rekešius, Gediminas Ilgūnas, kalbininkas Letas Palmaitis. Profesorius Edvardas Gudavičius Brunono žūties vietą lokalizuoja Marijampolės apskrities paribyje, kaimynai lenkai tikina, kad vyskupas buvo užpultas prie Negocino ežero Gižycke.
Prie Dainių pelkės, Jurbarko pašonėje jau antras dešimtmetis stovi tautodailininkų Vaclovo Dubikalčio ir Gedimino Stankūno sukurtas medinis kryžius Lietuvos evangelizacijos ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui atminti. Katalikų bažnyčios pritarimo nesulaukė idėja organizuoti čia ekskursijas, nėra ir viešų diskusijų ir publikacijų. Mokslo bendruomenei ir pilietinei visuomenei tai galėtų tapti impulsu dar labiau domėtis praeitimi ir užginčyti prielaidą, kad čia, kur mes gyvename, galėjo būti Baltijos jūros dalis. Šioje vietoje įsikūrusių kietasprandžių baltų laukė nauji rimti išbandymai, kovojant su rusėnais ir vieningu Dobrynės Ordinu.
Baltai garbino šventą ugnį romuvose. Marcelės Baltutytės piešinys.
Bus daugiau.
Atsakymų: 1
Keistas straipsnis. Daug niekuo nepagrįstų “sparnuotų” teiginių ir minčių. Kiekvienas savę gerbiantis autorius prieš rašydamas straipsnius susirinktų teisingą informaciją. Kad ir apie paprasčiausius sestercijus. Jie buvo bronziniai.