Suvokti protu Sakartvelo istorijos senumą pavyksta ne kiekvienam ir tikrai ne iš karto. Vynas ten pradėtas gaminti prieš 8 tūkst. metų, o krikščionybę į šį kraštą nešė Kristaus mokiniai.
Netoli Kutaisio rastame Tetra urve prieš 30 tūkst. metų gyveno pirmykščiai žmonės, ką tik pradėję vaikščioti dviem kojomis. 900 metų prieš Kristaus gimimą žmonės gyveno freskomis puoštuose Upliscichės uolose. Apie senąsias Sakartvelo teritorijoje buvusias Iberijos ir Kochidės karalystes žinojo dar antikinės Graikijos išminčiai – poemoje „Argonautica“ ši vieta įvardijama kaip Auksinės vilnos slėptuvė. Mokslininkams tai leidžia teigti, kad Sakartvelas yra ne Azijos, o Vakarų Europos kultūros dalis.
Upliscichės urvai – viena seniausių Sakartvelo gyvenviečių.
Jei Lietuva nuo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose (1009 metai) dar tik pradėjo skaičiuoti antrą tūkstantmetį, o krikščionybė Lietuvoje įsitvirtino tik 14 amžiuje, tai kartvelai ją priėmė dar 327 metais. Sakartvelas yra antroji šalis pasaulyje, priėmusi krikščionybę. Kartvelai dažnai juokauja, kad jei šventoji Nina, atnešusi į jų šalį tikėjimą, nebūtų ėjusi per Armėnijos žemes, dabar jie būtų pirmieji.
Legenda byloja, kad Kristaus mokiniai metė burtus, kam kokioje šalyje teks skelbti Kristaus mokymą, ir Sakartvelas atsitekęs pačiai Dievo Motinai Marijai. Tačiau, I m. e. amžiuje Kristui nutarus, vietoj jos į Sakartvelą su Dievo Motinos stebuklinguoju paveikslu buvo pasiųstas apaštalas Andriejus. Kartu su juo krikščionybę šiuose kraštuose skelbė Kristaus mokiniai Matas ir Simonas Kananietis.
Svarbiausia relikvija, kurios dėka Gruzijos žemė laikoma viena švenčiausių krikščionybės vietų, yra Kristaus mantija. Ją į Gruziją pargabeno Mcchetoje (Gruzijos sostinėje nuo IV–III a. pr. Kr.) gyvenę žydai. Žinoma, kad Kristaus nukryžiavimo metu žydai iš Mcchetos buvę Jeruzalėje ir jiems atitekusi šventoji mantija. Pasakojama, kad žydų mergaitė, priglaudusi prie krūtinės Kristaus rūbą, mirė nuo ją apėmusios palaimos. Toje vietoje, kur ji palaidota, išaugi didžiulis medis, o Kristaus mantija, saugoma senojoje sostinėje Mcchetoje, laikoma krikščionybės vientisumo ir kartvelų tautos vienybės Kristuje simboliu.
Šv. Ninos kryžius prie pirmosios sakartvelo sostinės Mcchetos katedros.
„Mūsų šalyje saugoma daugybė krikščioniškųjų relikvijų, ir būtent todėl ji vadinama antrąja Jeruzale, svarbiu stačiatikybės židiniu ir ramsčiu. Bet tikrasis mūsų krašto simbolis yra vynas. Kiekviena šeima kaime turi savo vynuogyną, bet vyną sau gamina ir gyvenantys mieste – rudenį visi perka vynuoges. Muziejuje turistams pasakoja, kad kojomis vynuogių dabar jau niekas nebetraiško. Neteisybė, visi tą daro senoviniu būdu, ir aš taip pat. Kai atvažiuoja rusai, stebisi, kaip mes galime ramiai miegoti, kai rūsyje šitiek vyno, yra net buvę, kad prašė pakloti lovą prie vyno bačkos“, – juokiasi O. Talakhadze. Nors vidutiniškai kiekviena kartvelų šeima pasigamina po 1,5 t vyno, kelionių agentūros autobusiuką vairuojantis pabėgėlis iš okupuotos Osetijos sako, kad visada namuose turi ne mažiau kaip 2,5 t vyno.
Pasaulyje iš viso žinoma apie 2000 vynuogių veislių, o Sakartvele auga net 540 vietinių vynuogių veislių. Svarbiausios yra ‘Rkatsiteli‘ baltųjų ir ‘Saperavi‘ raudonųjų vynuogių veislės. Kad Sakartvelas yra tikroji vyno tėvynė, patvirtino archeologiniai kasinėjimai. Pietinėje šalies dalyje, Šulaverio regione, molio induose rasti vynuogių kauliukai, kuriems net 8 tūkstančiai metų! Pasirodo, jau VIII–IX a. Ikhalto akademijoje buvo dėstomi vyndarystės mokslai.
Moliniai indai vynui žemėje brandinti Kindzmarauli vyno gamykloje.
Sakartvelo vyno išskirtinumą lemia savita gamybos technologija, kurioje visiškai nenaudojamas cukrus ir prieskoniai. Nedidelėse vyno daryklose vynas iki šiol rauginamas kvevri – kūgio formos, iš vidaus bičių vašku išteptuose moliniuose ąsočiuose. Užkasti į žemę, jie palaiko vienodą 14 laipsnių temperatūrą, reikalingą užtikrinti natūraliai fermentacijai. Vynui subręsti reikia bent 9 mėnesių – per tiek laiko vynuogių odelės ir kauliukai nusėda ąsočio dugne. Nupylus vyną, iš nuosėdų gaminamas brendis ir varoma čačia – naminė degtinė.
Nors tokie vyno ir stipriųjų gėrimų gamybos mąstai kelia pagrįstų abejonių kartvelų gyvenimo būdu, vynas toje šalyje nėra gurkšnojamas kaip vanduo. Tai šventas gėrimas, ir kiekviena taurė pakeliama tik užstalei vadovaujančiam tamada pasakius tostą. Kad ir kokia būtų proga, pirmiausia sakomas tostas už tėvynę, paskui – už svečius, tostu pagerbiama ir tai, kas padėta ant stalo. O tada – už šeimą, už vaikus, už moteris…